Lietuvos valstybės ir teisės istorija LDK

Magdeburgo teisės 1463 m. privilegija Kauno miestiečiams įdomi dar ir tuo, kad tiesiogiai atskleidžia teisės luominį arba asmeninį pobūdį ir neleidžia teisei veikti teritoriniu principu. Viena jos nuostata numato: „Jeigu kuris nors lietuvis, rusas ar kitos kurios kilmės žmogus norėtų prisidėti prie aukščiau paminėtos Magdeburgo teisės ir tapti minėto miesto piliečiu, tai jie gali būti priimami mums atskirai leidus. " Taigi matome, kad asmuo, jei ir pats norėtų, negalėjo teisinių santykių reguliuoti pagal svetimą teisę, o privalėjo šitai daryti vadovaudamasis savąja, neatsižvelgiant į teritoriją. Norint įgyti kitos teisės asmeninį galiojimą, reikėjo tam tikrų cenzų.

Privilegijoje Polockui nustatoma, kad „šio rusų miesto lietuvių ir rusų teisės, kurių čia buvo laikomasi, visiems laikams keičiamos į vokiečių Magdeburgo teisės bendrą paprotį, šalinamos anksčiau turėtos teisės, nuostatai ir papročiai, kurie suvaržo Magdeburgo teisę arba prieštarauja jai ir pagal tą pačią Magdeburgo teisę minėtame mieste iš naujo įvedame vaitystę..."

Suteikdamas Magdeburgo teisę Polocko miestui, Aleksandras siekė dviejų svarbiausių tikslų. Pirma, sudaryti sąlygas miesto savivaldai ir ginti miestiečius nuo bajorų savivalės, leisti jiems savarankiškai plėtoti prekybą, ugdyti amatus ir, antra, norėta padidinti savo pajamas. Už šią privilegiją Polockas kasmet privalėjo mokėti į valdovo iždą po 400 kapų grašių.

Motinos turto daliai priklausė jos atsineštas kraitis, papildytas asmeninio naudojimo daiktais, ir turtas, įgytas santuokoje. Moteriški drabužiai, patalynė, brangenybės, kilimai, gyvuliai, paukščiai ir panašūs daiktai tekdavo dukterims, kurios nebuvo gavusios kraičio, ir sūnums, įstojusiems į dvasininkų luomą. Turtą paskutiniai paveldėdavo vyras ir žmona. Tėvai turėjo pirmenybę prieš kitus aukštutinės ir šalutinės linijos giminaičius.

Paskolos sutarties įvykdymo garantas - įkaitas. Įkaitas vadintas fantu. Fantai klasifikuoti į savanoriškus ir priverstinius. Priverstinis atsirasdavo priėmus teismo sprendimą arba laiku nesumokėjus činšo.

Pagal Magdeburgo teisę nusikaltimai skirstyti į viešuosius ir privatinius. Atsižvelgiant į tai, bausmės taip pat buvo viešos - mirties bausmė, kūno žalojimas arba skausminės ir piniginės baudos nukentėjusiam arba jo šeiniai — galvapinigiai, smurto bauda, ir dar atitinkama suma teisėjui. Nusikaltimai buvo skirstyti į gėdingus - nužudymas, kūno sužalojimas ir negėdingus - turtinius. Nusikaltimas galėjo būti padarytas veikimu arba neveikimu.

Buvo baudžiama už baigtą nusikaltimą. Tačiau padarius priešvalstybinį nusikaltimą, bausta už sumanymą ir pasirengimą padaryti nusikaltimą. Baudė už pasikėsinimą apiplėšti arba nužudyti kelyje, už pasikėsinimą panaudoti netikrus, už ginklo nešiojimą draudžiamu metu, už nešiojimąsi padegimo priemonių. Kai kuriuose miestuose už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą plakdavo ir išvarydavo iš miesto.

Pagal miesto teisę nenumatyta bausmės švelninimo, tačiau teismui leista esant abejonių ją mažinti. Nusikaltėliui pasidavus miesto malonei, paprastai skirta mažesnė bausmė. Leista bausmę švelninti, kai nuo nusikaltimo padarymo praėjo ilgas laikas, kai nusikaltėlis kilmingo luomo ir jam dovanoja nukentėjusysis, arba esant blogai nusikaltėlio sveikatai, nėščiai moteriai, vagiui grąžinus pavogtus daiktus ir panašiai. Sunkinančiomis aplinkybėmis, didinusiomis bausmę už nusikaltimus, įvardyta - veika prieš giminaitį, viršininką, tarnyboje aukštesnį, laimingesnio luomo asmenį, padaryti dideli nuostoliai, asmuo sugautas nusikaltimo vietoje, nusikaltimo kartotinumas. Tokiais atvejais taikyta mirties bausmė. Keisti bausmę leista tik išimtiniais atvejais, tačiau nusikaltėlis, išsipirkęs iš mirties bausmės ar kūno žalojimo bausmės, netekdavo garbės.