Pagrindinės valstybinio ir diplomatinio protokolo funkcijos, reikalavimai

Daugumoje pasaulio valstybių yra dėstomi specialūs kursai bene kiekviename universitete ar kolegijoje, protokolo ir etiketo tema išleidžiama daugybė ne tik mokslinės literatūros knygų bei straipsnių, bet ir populiariosios literatūros knygų. Būtent dėl to, „vakarietiškai“ išauklėtam žmogui, priėmimo ar vizito metu nekyla klausimas kaip užkalbinti žmogų, nesuka galvos klausimu, kur padėti servetėlę ar į kurią taurę pilti šampaną. Protokolo bei etiketo išmanymas- labai svarbus socialinės psichologijos elementas. Manau dažnas savo akimis yra regėjas kaip protokolo ir etiketo neišmanantis asmuo patenka į nemalonias situacijas, nežinanti kaip jam paduoti ranką susitikimo metu ir ar tai yra mandagu. Būtent todėl, protokolo pagrindas yra tam tikros griežtos taisyklės, reglamentuojančios susitikimų bei palydų tvarką, pokalbių bei derybų vedimą, vizitų ir priėmimų organizavimą, susirašinėjimo įforminimą, aprangą bei kitą.

Nepaslaptis, kad gyvenimo tempas ne tik mus, bet ir protoklą verčia keisti darbo techniką ir metodus, kurie yra pritaikomi prie vis labiau demokratijos kelių einančių institucijų realijų bei papročių, kurie taip pat vis labiau atsižvelgia į skirtingų pasaulio kultūrų įvairovę ir kas diena vis labiau tobulėjančius technologinius pokyčius, kurie atsiranga tobūlėjant susisiekimo priemonėms. Vis dėl to protokolas išsaugojo ir daug senų tradicijų, papročių bei kiekvienai šaliai būdingų nacionalinių ypatumų elementų. Protokolo atsiradimas yra siejamas su viduramžiais, kuomet pasiuntiniai savo valdovų, karalių vardu keliaudavo pas monarchus sudarinėti sąjungas ar pasirašyti taikos sutartis. Jų priėmimas priklausydavo nuo dvaro/rūmų papročių bei tradicijų, kadangi nuo to kaip būdamo priimami svečiai, priklausydavo ir tai, kaip bus vertinama jų galybė bei prabanga.

Diplomatinio protokolo principai ir tikslai, kurie buvo plėtojami ir kuriami ištisus amžius, surašyti Jungtinių Tautų Vienos konvencijoje dėl diplomatinių sąntykių, kuri buvo pasirašyta Vienoje 1961 m. balandžio 18 d., kuri Lietuvos Respublikoje įsigaliojo nuo 1992 m. vasario 14 d. Šioje konvencijoje teigiama, kad viso pasaulio tautos nuo senų laikų pripažino diplomatinio atstovo statusą, būtent todėl uždaviniai kuriuos valstybė iškelia savo atstovams, atitinka Jungtinių Tautų Chartijos tikslus, kadangi yra užtikrinama suvereni valstybių lygybė, tarptautinė taika ir saugumas, tarptautinių draugiškų santykių skatinimas bei plėtra.

Šiame darbe bandysiu apžvelgti valstybinio bei diplomatinio protokolo funkcijas ir reikalvimus. Nes būtent šiomis sąvokomis nusakomas gėbėjimas organizuoti kontaktus su užsienio valstybių atstovais, oficialių iškilmių rengimas, bei sklandi vizito eiga. Visa tai aprėpia diplomatinis protokolas, kuris veikia pagal visų svarbiausių valstubės insitucijų reikmes. Pagrindinis jo uždavinys, yra sukurti tokią aplinką ir nuotaiką, kad užsienio šalių atstovai būtų ypač pagerbti. Todėl, diplomatinis protokolas, krudamas harmoningus valstybių ir jų atstovų santykius, vykdo užsienio politiką ir būtent taip padeda lengviau įgyvendinti jos tikslus.

Šio kursinio darbo tikslas – pademonstruoti valstybinio ir diplomatinio protokolo funkcijas ir reikalavimus, kaip jie taikomi praktikoje.

Tikslą siekdami, įvykdysime tokius uždavinius: pateiksime protokolo sampratą ir istoriją, išdėstysime pagrindinies valstybinio ir diplomatinio protokolo funkcijas ir reikalavimus sutinkamus praktikoje, bei jų taikyma valstybių ir Lietuvos Respublikos praktikoje, esmę.

Darbe išanalizuosiu tokias valstybinio ir diplomatinio protokolo funkcijas- vizitų organizavimas, delegacijų sutikimas ir priėmimas, diplomatų apgyvendimas.

Darbo tyrimo objektas- valtybinio ir diplomatinio protokolo funkcijų ir reikalavimų įtaka šalių politiniams santykiams.

Protokolas buvo pradėtas sudarinėti jau XV a., kai Europoje pradėjo formuotis diplomatija. Diplomatija- tai oficiali, dalykinė, taikinga ir operatyvi valstybės veikla, kuria vyriausybės institucijos (užsienio reikalų ministerija, arba vyriausybės vadovas) ir jų atstovai užsienyje vykdo savo valstybės užsienio politiką. Butent tada ir buvo įkurtos primosios specialios tarnybos, kurios susirašynėdavo su šalių vadovais, priimdavo užsienio šalių delegacijas bei apsiuntinius, vede derybas bei atliko kitas funkcijas.

Taip kaip šiuolaikiniame pasaulyje tarpusavyje bendrauja apie 200 valstybių, kurių skiriasi ne tik kalba ar kultūra, bet ir politinės santvarkos, tradicijos, yra visiems suprantama, kad skirtingų valstybių santykiai turi turėti kažka bendro, kas būtų suprantama visiems ir valstybės galėtu pademonstruoti palankumą viena kitai bei bendrauti. Tuo tikslu atsirado diplomatinis protokolas.

Diplomatinis protokolas- tai užsienio tarnybos veiklos technika, užtikrinanti, kad santykiai tarp valstybių būtų grindžiami joms priderančia pagarba, sąlygojama jų suverenumo ir lygybės,o kontaktai tarp oficialių jų atstovų, t.y. diplomatinio korpuso, būtų darnūs. Diplomatinio protokolo tikslai bei principai buvo plėtojami per ištisus amžius ir surašyti Jungtinių Tautų Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių, kuri buvo pasirašyta Vienoje 1961 m. balandžio 18 d., o Lietuvoje Vienos konvencija įsigaliojo 1992 m. vasario 14d. Šioje konvencijoje teigiama, kad visos tautos nuo senų senovės pripažino diplomatinio atstovo statusą ir būtent todėl, valstybių iškelti uždaviniai savo atstovams atitinka Jungtinių Tautų Chartijos tikslus bei principus, kadangi užtikrina valstybių lygybę, tarptautinę taiką, saugumą bei valstybių draugiškus santykius.