Pajamų nelygybė

Vaikai iš nepasiturinčių šeimų, ateidami į mokyklą, dažniau stokoja elgesio ir kognityvinių žinių, turi mažesnius ugdymo pasiekimus ir motyvaciją. Nepasiturinčių tėvų vaikai vienuolika kartų dažniau nebaigia aukštosios mokyklos nei pasiturinčiųjų. Pajamų nelygybė sąlygoja mokymo kokybės pasirinkimą mokyklose, universitetuose, kolegijose. Paprastai didesnes pajamas turintieji renkasi geresnes mokyklas.

Soltas tyrė ekonominės nelygybės ir politinio dalyvavimo ryšį JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Priėjo išvadą, kad esant lygiau paskirstytiems ekonominiams ištekliams, galia paskirstoma lygiau, nepasiturintys gyventojai labiau domisi politika ir joje dalyvauja.

Žmonės dirbantys 8 valandas ar daugiau per para ir gaunatys minimalų atlyginimą mieliau sutinka būti bedarbiais ir gauti bedarbio pašalpą.

Žmonės ilga laika nedirbe bijo vėl pradėti darbą.

Šiuolaikinėje mišrioje ekonomikoje vyriausybė atlieka keturias pagrindines funkcijas:

Ekonomistai nėra iki galo sutarę dėl pajamų nelygybės skaičiavimo metodų, pradedant nuo paprasčiausio klausimo, kas yra pajamos, jau nekalbant apie nelygybę. Taip pat diskutuojama, ar pajamos gali būti tinkamas rodiklis kalbant apie globalinę nelygybę. Manoma, kad verčiau būtų atkreipti dėmesį į vartojimą arba išlaidas, kaip tikrą gyvenimo lygio indikatorių. Tačiau pasaulyje į tai žiūrima skirtingai. Vienų šalių namų ūkių apklausose įtrauktas klausimas apie pajamas, kitur klausiama apie išlaidas arba apie pajamas ir išlaidas kartu. Tad globali pajamų nelygybės studija turi suderinti namų ūkių tyrimų rezultatus, kurie yra gaunami naudojant skirtingas koncepcijas. Toliau bandysime atskleisti esamą situaciją pasaulyje, paaiškinti nelygybės priežastis ir išsiaiškinti jos tendencijas. Prieš pradedant nagrinėti pajamų nelygybę, jos tendencijas ir situaciją pasaulyje, vertėtų priminti, kad matavimams dažniausiai naudojamas Gini koeficientas, kurį sukūrė italų statistikas Corado Gini  ir paskelbė 1912 metais leidinyje "Variabilità e mutabilità".

Atliekant analizę pasaulio šalis tikslinga išskirti į išsivysčiusias (JAV, Jungtinė Karalystė, Vokietija, Japonija ir kitos aukštą ekonominį lygį pasiekusios pasaulio šalys) ir pereinamojo laikotarpio ar besivystančias šalis (Kinija, Brazilija, postkomunistinės ir pan.).

Japonijoje namų ūkių pajamų nelygybė iki devintojo XX amžiaus dešimtmečio vidurio buvo mažesnė, bet paskui pradėjo augti. Dabartinis Japonijos nedarbo lygis yra santykinai aukštas palyginti su ankstesniais laikotarpiais, tačiau pasauliniu mastu jis vis dar išlieka žemas. Išoriškai santykinai žemo nedarbo lygio ir didėjančios nelygybės lygio derinys pastebimas JAV ir JK. Japonijoje nelygybės didėjimas yra aiškinamas gyventojų senėjimu. Šiuo atžvilgiu pajamų nelygybės augimo pobūdis skiriasi nuo JAV ar JK, t.y. šalių, kuriose pajamų nelygybės didėjimas nepriklauso nuo demografinės struktūros pokyčių. Japonijoje atskirose amžiaus grupėse pajamų nelygybė didėja ne taip sparčiai, bet šis procesas spartesnis vyresnio amžiaus grupėse. Tai gali būti skirtingo investavimo į žmogiškąjį kapitalą padarinys, labiau išryškėjantis vyresniame amžiuje.

JAV ir JK šalyse pastebimi gyventojų pajamų nelygybės šoktelėjimai. JAV žemiausios decilės gyventojų darbo užmokestis reikšmingai sumažėjo per pastaruosius dvidešimt metų. Tai didino pajamų nelygybę JAV. Japonijoje ir Europoje tokių žymių darbo pajamų nelygybės pokyčių nebuvo pastebėta, nors ekonomikos globalizavimas ir techninės inovacijos turėtų veikti šį rodiklį pasauliniu mastu. Japonijos darbo užmokesčio analizės rezultatai rodo, kad nelygybė išliko gana stabili. Informacinių technologijų paplitimas ir importo iš kitų Azijos šalių augimas didino kvalifikuotų Japonijos darbuotojų paklausą pasaulinėje darbo rinkoje. Europoje yra gan aukšti reguliuojami minimalūs darbo užmokesčiai ir nustatomos darbo užmokesčio kitimo ribos. Taip rinkoje nekvalifikuotos darbo jėgos atlyginimai išlieka pakankamai aukšto lygio. Paklausa naujai įeinančiai į rinką darbo jėgai Europoje nėra didelė, todėl nedarbas jaunimo tarpe yra ypač žymus. Šie faktai paaiškina tolygaus darbo pajamų pasiskirstymo ir aukšto nedarbo lygio Europos šalyse derinį.