Refleksija. Įžvalgos apie Dievą ir žmogų

Nuo gyvūnų žmogus skiriasi tuo, kad instinktai negali jam nurodyti, ko siekti. Nuo vakarykščio žmogaus jis skiriasi tuo, kad tradicijos negali jam nurodyti, ką jis privalo daryti. Nežinodamas nei ko jam reikia, nei ką jis privalo daryti, žmogus, atrodo, nelabai suvokia, ko nori. Todėl jis arba geidžia to, ko kiti, arba daro tai, ką kiti liepia, ar pataria.

Šiandienos žmogui atvertos ypač didelės galimybės, todėl matome kasdienybėje didžiulius kontrastus – neribotą dievišką meilę, pasireiškiančią per žmogų ir šalia dvasiškai atšalusį, sustabarėjusį, nebenorintį ir nebesugebantį užjausti artimą, nebesikreipiantį į dievą, o ieškantį ir gaunantį šėtonišką egoizmo įsikūnijimą, kuris užtemdo žmogišką prigimtį ir siūlo ją keisti į laikinus žemiškus niekučius. Mums nebeužtenka būti žemesniosios kūrinijos valdovais. Žmogus nori pakeisti dievą.

Kasmet vis intensyviau diegiamos kolektyvinės pažiūros be mąstymo. To proceso metodai taip įsigalėjo, ištobulėjo ir pasidarė tokie veiksmingi, kad net didžiausių nesamonių niekas nesiima nei svarstyti, nei dėl jų ginčytis. Neturėdamas savo nuomonės šių laikų žmogus neturi nė savo dorinio vertinimo.

Žmonės yra būtybės, kurios suvokia savo pačių būtį. Mes žinome, kad esame, žinome, kad mumyse slypi kažkas, kas sieja mus su pasauliu. Mes kai ką žinome apie pačius save- apie savo asmenybę, savo mąstymą, veiksmus ir poelgius, apie savo emocijas. Mes žinome, kad esame susieti su pasauliu. Žmogus pradeda giluminius, eksperimentus su sau lygiais padarais – kitais žmonėmis, nes rodos visa kita, kas žemės planetoje randasi – nugalėta! Atitrūksta atskiros dalelės nuo visumos ir bando ją valdyti pavergiant. Ir šioje vietoje pamatome tą, kuriam labiausiai rūpi žmonijos vergovė, o gal ir kūrinijos sunaikinimas, tai šėtonas. Juk ne jis sukurtas pagal dievo paveikslą, todėl ir nori sunaikinti visą, kas tik primena dievą ir ta jėga puikiai žinoma žmogui, tai pavydas, naikinantis viską. Ar tai slypėjo adomo nuopuolyje, su kitomis neigiamybėmis? Negi nežinojimas yra pranašumas, o gal apsauga? Gal nežinantį saugo dievas, o žinantis lai elgiasi, kaip išmanąs? Kažin, kaip žmogus atrodytų, jei jam būtų pavykę atsisakyti šėtono gundymų? Nelabajam greičiausiai žmogus būtų neįdomus.