Rudens ir žiemos kalendorinės šventės

Įvadas. Rudens šventės. Rudens lygiadienis. Vėlinės. Žiemos šventės. Adventas. Kūčios. Kalėdos. Naujieji metai. Trys karaliai. Užgavėnės. Išvados. Naudota literatūra.

Kasmet vienas kitą keičia keturi metų laikai – pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Vieni jų pažadina gamtoje gyvybę, atvilioja šilumą ir šviesą, kiti užmigdo žemę, atneša rūškanas dienas, šaltus vėjus ir speigus. Kiekvieną vasarą sulaukiame ilgiausios, kiekviena žiemą – trumpiausios metų dienos. Pavasarį dienos ilgėja, rudenį – trumpėja. Tokių gamtos pokyčių negalėjo nepastebėti ir mūsų protėviai. Juk vienaip žmogų nuteikia skaisti pavasario saulė, kitaip – rudens dargana; vienaip praleidžiame šiltas vasaros popietes, kitaip – ilgus žiemos vakarus. Ilgainiui nusistovėjo ir tam tikro metų laiko papročiai, atsirado kismet tuo pačiu metu švenčiamos šventės – Kalėdos, Joninės, Žolinės, Vėlinės ir kitos. Tokie papročiai ir šventės vadinami kalendoriniais papročiais ir kalendorinėmis šventėmis. (Almonaitienė, 1998)

Nusakyti tikslias senųjų švenčių datas sunku, nes jos buvo švenčiamos ne vieną dieną, jos prasidėdavo palaipsniui, pakildavo iki aukščiausio taško ir pasibaigdamos kartais susiliedavo su kitos artėjančios šventės pradžia. Tos šventės kadaise buvo ne vienadieniai pasilinksminimai, o vienybės su gamtos pasauliu išgyvenimas. (Almonaitienė, 1998)

XIV – XV amžiuje į mūsų kraštą atėjusi krikščionybė atsinešė savas tradicijas, tačiau jai įsigalėjus, iš pradžių žmonės dar ilgai laikėsi tų papročių, kurie nuo neatmenamų laikų gyvavo čia kartu su senuoju, pagoniškuoju, baltų tikėjimu. Jie nebuvo lengvai išmainyti į naujuosius papročius, bet palaipsniui su jais maišįsi, įgaudami kitokią prasmę. Tų senųjų pagoniškųjų papročių atspindžiai kalendorinėse šventėse ženklūs iki šiol. Todėl mūsų krikšnioniškos šventės gerokai skiriasi nuo tų, kurias švenčia kitos krikščioniškos šalys. Šis švenčių savitumas sieja mus su tais protėviais, baltais, kurie gyveno čia prieš mus ne vieną šimtmetį. Ir niekaip kitaip nepajusime, kokioje žemėje mes gyvename, kaip tik parėmę jų mums paliktas tradicijas. (Almonaitienė, 1998)

Taigi, šiame darbe aš pristatysiu pagrindines ir rudens ir žiemos kalendorines šventes, papročius ir tradicijas.

Vėlinės – tai netrumpas laikotarpis spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje. Maždaug iki XVII amžiaus jos buvo vadinamos Ilgėmis. Vėliau, atėjus krikščionybei, Vėlines imta minėti tik lapkričio antrąją dieną.Šią dieną Vėlinės yra švenčiamos ir dabar. ( Almonaitienė, 1998)

Vasaros pabaigoje, rudenį pagrindinis žmonių rūpestis – nuimti išaugintą derlių. Nuėmę derlių, lietuviai vaišindavo tariamai apsilankančias mirusiųjų vėles, ruošdavo joms puotas. (Dundulienė, 2008)

Vėlinių šventė labai sena, atsirado tada, kai žmonės pradėjo įsivaizduoti, kad miręs žmogus gyvena ir toliau. Jau urvinis žmogus mirusiuosius šildė, valgydino ir girdė tikėdamas, kad jie toliau tęsia savo gyvenimą. Vidurinio paleolito laikais mirusieji buvo laidojami prie židinio, kuris turėjo juos sušildyti bei atgaivinti. (Almonaitienė, 1998)

Visuomet buvo tikima, kad po mirties visiškai nenueinama nebūtin, mirusiųjų vėlės ir toliau gyvena, tik jau savame pasaulyje – „vėlių kalnelyje“. Senosios lietuviškos kapinaitės iš tiesų būdavo ant kalnelio, be to, vėlės gali apsigyventi medžiuose, paukščiuose ir kituose gyvūnuosr. Moterų vėlės – liepose, drebulėse, aglėse ar pušyse, raibose gegutėse ar ilgakaklėse gulbese, o vyrų – ąžuoluose, šermukšniuose, berželiuose, sakalėliuose... Taip pat manyta, kad kitame pasaulyje mirusiems gali prireikti daiktų, kuriais jie naudojosi dar būdami gyvi, todėl į kapus buvo dedami darbo įrankiai, ginklai, maistas ir kiti reikalingi daiktai. (Almonaitienė, 1998)

Dažniausiai vėlės aplanko tuos namus, kuriuose gimė, gyveno ar mirė. Jos globoja derlių, saugo nuo nelaimių, todėl puotos vėlėms būdavo keliamos po derliaus nuėmimo.

Vaišėse rengiamose namuose dažniausiai susirinkdavo visa šeima, budavo patiekti 12 patiekalų, kiekvienas patiekalas simbolizuoja skirtingą metų mėnesį, pagal Pranę Dundulienę: „Prie stalo žmonės rinkdavosi tyliai, be jokio triukšmo. Sunešus ant stalo valgius, šeimininkas krepdavosi į vėles, išreikšdamas pagarbą ir linkėdamas malonių vaišių, taip pat prašydamas malonės sau ir savo šeimai.“ (Almonaitienė, 1998)