Ieva Simonaitytė "Vilius karalius" Gretės paveikslas

Didžiojo šiaurės karo metu didžiojoje Lietuvoje ir lenkijoje siautęs maras 1709 - 1710 m. Pasiekė ir mažąją Lietuvą. Iš visur atsikėlę kolonistai nepasižymėjo nei geru ūkininkavimu, nei doru gyvenimu. Kaip teigiama, į mažąją Lietuvą jie atnešė girtavimą, tinginystę, ir daugelį kitų Lietuviams svetimų papročių. Be to valdžia, stengdamasi apsaugoti juos nuo suLietuvėjimo ir išlaikyti kolonistus kaip tvirtą vokietybės atramą, draudė pastariesiems mokytis Lietuviškai kalbėti ir Lietuviškai rengtis. Tuo tarpu tikrasis mažosios Lietuvos vokietinimas prasidėjo tik 19 a. Tuo metu Lietuvių kalba buvo visiškai pašalinta iš mokyklų bei kitų valstybinių institucijų, net iš bažnyčių. Be to Lietuviai pradėti sąmoningai vokietinti per kariuomenę ( vyrai išvežami tarnauti į tolimus vokietijos kraštus ). 1876 m. Buvo išleistas įsakymas, kuriuo vienintele valstybine kalba buvo paskelbta vokiečių.

Iš šio krašto kilusios ievos simonaitytės romane vilius karalius atskleistas Lietuvininkų gyvenimas apima 20 a. Pradžią - laikotarpį nuo 1903 m. Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos. Šį kūrinį i. Simonaitytė rašė dvidešimt metų. Jo idėjiniu pagrindu tampa genčių, kaimynų, atskirų personažų šeimų istorijos. Individualūs žmonių likimai, gyvenimai čia tarsi susipina į vieną.

Romane vaizduojama daug moterų paveikslų, bet tik dvi iš jų buvo vertos karalienės vardo: tai senoji motina katrė karalienė ir grėtė plonikė, vienintelė iš visų viliaus karaliaus moterų, išsikovojusi vietą karalių šeimoje ir gavusi šalteikiškių karalienės vardą.

Grėtės vaikystė buvo skaidri ir šviesi, kol šalia jos būdavo vyresnysis brolis mikis. Juos siejo ypatinga meilė, saugojusi grėtę nuo sunkaus ir sudėtingo gyvenimo. kol mikis buvo čia, ji gyveno kažkokį sielos ir grožio gyvenimą, visi žmonės jai buvo mieli ir brangūs. Visas jos pasaulis, neskaitant marių, - toks gražus plonikė gyveno skaidriame jaunatviškų iliuzijų pasaulyje, tačiau bijojo vieno - grėsmingo šalia tyvuliuojančių marių bangų ošimo. Grėtė neapkentė žvejų gyvenimo. Kiekvienąsyk jiems išplaukiant į marias ją apimdavo siaubinga baimė.