Svarbiausios pasaulyje XX-XXI a kilusios ekonominės krizės

Įvadas. Didžioji pasaulinė ekonominė krizė. 1929–1933 M. Pasaulinės ekonominės krizės priežastys. 998 m. rusijos ekonominė krizė. 1998 m. rusijos ekonominės krizės priežastys. 1998 m. rusijos ekonominės krizės pasekmės. Rusijos ekonominės krizės sprendimo būdai. 008 - 2009 m. pasaulio ekonominė krizė. 008 - 2009 m. pasaulio ekonominės krizės priežastys. 008 - 2009 m. pasaulio ekonominės krizės pasėkmės. 008 - 2009 m. pasaulio ekonominės krizės sprendimo būdai. Išvados. Šaltiniai.

Šio darbo tikslas yra išanalizuoti XX XXI a.svarbiausias kilusias ekonomines krizes t.y. išskirti svarbiausias ekonomines krizes, išnagrinėti jų priežastis, pasekmes, bei pateikti galimus sprendimo būdus, kurie kiek įmanoma sumažintu krizės poveikį ekonomikai.

Darbo uždaviniai:

Išanalizuoti ekonominės krizės sampratą

Apžvelgti didžiausių ekonominių XX –XXI a. krizių priežastis, raidą ir pasekmes

Išnagrinėti pagrindinius ekonominių krizių sprendimo būdus.

Suformuluoti išvadas.

1. DIDŽIOJI PASAULINĖ EKONOMINĖ KRIZĖ

1929–1933 M.

1.1 PASAULINĖS EKONOMINĖS KRIZĖS PRIEŽASTYS

Kitas ekonominės krizės sprendimo būdas buvo vykdomas Prezidento H. Huverio. Pradėta statyti tiltus, tiesti kelius, sumažinti mokesčiai, pakelti muitai importuojamoms prekėms, skatinami pramonininkai išlaikyti darbo užmokesčio lygį. Tačiau H. Huveris atmetė pasiūlymą mokėti valstybines pašalpas bedarbiams ir daugelį ekonomikos reguliavimo priemonių, todėl šis sprendimo būdas nepasiteisino.

Pastarųjų dešimtmečių Rusijos ekonomikos raidoje ypatinga vieta tenka 1998 m. finansų krizei, kuri galiausiai išsiplėtojo iki visos šalies ūkio krizės. Tai lėmė Rusijos Vyriausybės klaidos mėginant subalansuoti biudžetą, nepasiteisinusios viltys užtikrinti pastovų ekonomikos augimą mažinant infliaciją, valstybės skolos didinimo galimybių pervertinimas ir pan. Iš tiesų Rusijos finansų krizė buvo neišvengiamas netinkamo šalies ekonomikos valdymo 1992–1997 m. rezultatas.

1992–1994 m. Rusijos ekonomikos nuosmukis sietinas su staigiu pagrindinių išteklių (darbo, pagrindinių fondų, energetinių) panaudojimo efektyvumo mažėjimu ir gamybos sąnaudų didėjimu. Nebuvo žinomas realusis pinigų kiekis, o tai lėmė ūkinių ryšių natūralizavimą ir deficitinio biudžeto susidarymą. Prekybos tarpininkavimo išlaidų didėjimas ir kapitalo išvežimas buvo pagrindiniai šalies išteklių švaistymo veiksniai. Tokia ekonomika galėjo veikti tik naudodama papildomus išteklius, kurie buvo reikalingi atstatyti bendraekonominį nesubalansuotumą. 1992–1994 m. papildomus išteklius mėginta sukaupti mažinant investicijas ir gamybos išlaidas, perskirstant išteklius iš žemės ūkio ir kitų galutinio produkto sektorių į energetikos ir prekybos tarpininkavimo sektorius. Vėliau, 1995–1997 m., Rusijos ekonomikos gyvybingumas buvo palaikomas skolinantis iš užsienio šalių. Taigi 1998 m. Rusijos finansų krizės vaidmuo buvo dvilypis. Viena vertus, krizė nubrėžė liniją, skiriančią ankstesnįjį ir būsimąjį šalies ekonomikos modelius. Ankstesnysis ekonomikos modelis paprasčiausiai nepasiteisino, nes dėl neteisingos ekonominės politikos ir išteklių stokos šalis patyrė finansų krizę. Kita vertus, buvo padėti pamatai naujam ekonomikos modeliui, kuris turėjo naujas struktūrines proporcijas ir išteklių šaltinius.

1998 m. Rusijos finansų krizė buvo netikėtas įvykis ne tik jai pačiai, bet ir pasauliniam ūkiui, nes daug šalių yra susijusios su Rusija prekybiniais ryšiais, priklausomos nuo jos tiekiamų energetinių išteklių. Ši krizė turėjo didelę įtaką Lietuvos ir kitų buvusių Tarybų Sąjungos respublikų ekonomikos raidai. Dėl Rusijos finansų krizės stabtelėjo Lietuvos ekonomikos augimas ir pažanga. Tačiau Lietuvai pavyko sėkmingai perorientuoti savo eksporto srautus į Vakarus, krizės padariniai nebuvo labai sunkūs ir ekonomika greitai atsigavo. Visumoje krizes reikėtų analizuoti, nes tam tikram ekonominiam ciklui jos gali būti neišvengiamos.