Teismo medicina Deontologija

Jau nuo senų senovės gydytojas yra ta institucija, į kurią žmogus kreipiasi genamas skausmo ir negandų, ieškodamas paguodos, užuojautos ir realios paramos. Gydytojo veiklos ilgaamžes etines tradicijas galima būtų apibendrinti keturiais pagrindiniais principais, atėjusiais iš žilos senovės (medicinos pasaulyje geriau žinomos šių principų lotyniškos išraiškos):

Pirmiausia būk naudingas (Primum uti/is esse).

Remdamiesi šios priesaikos postulatais, daugelį amžių prisiekdavo ir dabar prisiekia įvairių pasaulio šalių aukštųjų medicinos institucijų absolventai.

- Mediko pareigas atliksiu nepaisydamas amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės.

Kauno medicinos universiteto jaunieji gydytojai prisiekia pagal vadinamąjį Ženevos įžadą, kuris yra šiek tiek sutrumpinta ką tik cituota Hipokrato priesaika.

Tačiau kasdienė medicinos praktika yra daug sudėtingesnė, nei numato medicinos etikos taisyklės. Medicinos darbuotojai praktiniame darbe susiduria su daugybe sudėtingų ir netikėtų situacijų, kurioms reglamentuoti arba išspręsti medicinos etikos taisyklių jau nepakanka.

Medicinos darbuotojų (medicinos ir farmacijos specialistų) teises ir pareigas numato Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas (toliau SSĮ).

Būtinosios medicinos pagalbos teikimą reglamentuoja SSĮ 19 str. Jame kalbama apie pirmosios medicinos pagalbos ir institucinės (nestacionarinės ir stacionarinės) skubios medicinos pagalbos suteikimo kriterijus bei asmenis, kurie privalo tai atlikti. Straipsnio pabaigoje akcentuojama, kad asmenims, kurie savo neveikimu arba veikimu pakenkė nukentėjusių ar susirgusių asmenų sveikatai, taikoma įstarymų numatyta drausminė, materialinė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. .

Diagnostikos ir gydymo klausimai gvildenami SSĮ 20 str., kuriame kalbama apie medicinos specialistų naudojamų diagnostikos ir gydymo priemonių taikymo tvarką ir reikalavimus, apie atsakomybę už šių reikalavimų pažeidimą.

Organų transplantacijos klausimus nagrinėja SSĮ 21 bei 22 str. ir specialus Lietuvos Respublikos žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas. Šie įstatymai numato, kad mirusio žmogaus audinius arba organus panaudoti transplantacijai galima tik esant išankstinei veiksnaus asmens valiai arba gavus jo artimųjų raštišką sutikimą. Be to, Transplantacijos įstatymo 7 str. 2 p. leidžia paimti audinius arba organus transplantacijos tikslais ir tuomet, kai nėra išankstinės mirusiojo valios, o jo artimieji nežinomi. Tada sprendimą priima gydytojų konsiliumas, tačiau tik esant nustatytiems mirties kriterijams. Šio straipsnio 4 p. nurodoma, kad straipsnio reikalavimai netaikomi, jei mirusio žmogaus audinių ar organų preparatai paimami teismo medicininio tyrimo metu. Iš gyvo donoro audinius arba organus leidžiama paimti tik esant veiksnaus donoro raštiškam leidimui. Draudžiama imti užmokestį už gyvo ar mirusio žmogaus organus arba audinius.

Medicininės paslapties saugojimą reglamentuoja SSĮ 52 str., kuriame teigiama, kad medikams" draudžiama pažeisti asmens sveikatos informacijos, kurią sužino eidami profesines pareigas, konfidencialumą".