Tėvo autoritetas Ievos Simonaitytės knygoje „Aukštųjų Šimonių likimas“

Tėvo autoritetas Ievos Simonaitytės knygoje „Aukštujų Šimonių likimas“.

Šeima yra asmens gyvenimo pagrindas. Tiek tėvas, tiek mama savo vaikus moko svarbiausių dalykų: vaikščioti, kalbėti, skaityti, važiuoti dviračiu, tačiau jų meilės išraiška skiriasi. Mama dažniausiai yra saugus prieglobstis vaikui, ji globoja ir palaiko savo atžalą. Tėvo meilė įprastai atsiskleidžia per praktiškumą: tėvas moko vaiką pamatinių dalykų, kaip parūpinti savimi ir išspręsti buities užduotis. Nuo pat senovės tėvas vaikui yra vienas svarbiausių žmonių. Anksčiau tėvas savo palikuonis mokydavo medžioti, žvejoti, dirbti žemę ar užsiimti kitais amatais. Besivystant visuomenei ir buities sąlygoms, tėvo vaidmuo kinta ir jis ima auklėti atžalas pagal savo vertybes. Tai ypač atsiskleidžia tada, kai žmogus susiduria su politiniais, tautos identiteto klausimais. Lietuvos istorijos kontekste tai ypač opi dilema, kadangi lietuviai iškentė daug laiko įvairių okupantų priespaudoje. Kaip kinta žmonių vertybės ir tėvo vaidmuo nagrinėjama Ievos Simonaitytės kūrinyje „Aukštujų Šimonių likimas“. Šiame romane autorė vaizdžiai aprašo gyvenimą Mažojoje Lietuvoje XVIII – XIXa. bei užkabindama ir trupinėlį XX amžiaus. Pagrindiniai veikėjai susiduria su daug problemų: maru, badu, vokiečiais bandančiais išnaikinti lietuvius, šeimos išdavystėmis, patyčiomis. Su kiekvienais metais gyventi tampa vis sunkiau, bėdos nepalieka Šimonių šeimos. Kūrinyje galima palyginti istorijos pradžią ir pabaigą, įžvelgti kaip sunkumai pakeitė tėvo rolę.

Pasakojimas pradedamas XVIIIa. Prūsų Lietuvoje, kuomet pasakojama apie Senąjį Šimonį ir jo šeimą. Jie gyvena Įsros pakrantėje, yra nepriklausomi ūkininkai, nevargsta. Apie motiną nėra daug užsimenama, ji tenori, kad jos atžalos būtų dievobaimingi, ištikimi karaliaus tarnai ir, kad greitu metu susituoktų, nes jau yra deramo amžiaus. Tėvas, Senasis Šimonis, minimas dažniau, iš ko galima spręsti, kad jis vaikams turi didesnę itaką.