Ugdymas senovėje

Santrauka. Įvadas. Savokos. Ugdymo sistema senovėje. Senovės Graikijos ugdymas. Senovės Romos ugdymas. Rytų filosofija ir ugdymas. Indijos mąstysena. Induizmas. Budizmas. Džainizmas. Kinų mąstysena. Konfucianizmas. Daosizmas. Japonų mąstysena. Dzenbudizmas. Vidurinių rytų mąstysena. Judaizmas. Krikščionybė. Islamas. Rytų mąstysena ir ugdymo filosofija. Ugdymo tikslai. Ugdymo metodai. Mokymo programos ypatumai. Pedagogo gebėjimai. Išvados. Literatūros sąrašas.

Darbo tema ‒ ugdymas senovėje. Tema aktuali šiandieniniame kontekste, nes kiekvienas asmuo nori susipažinti su savo istorija, ir nesvarbu, ar tai tam tikros tautos istorija, ar visos žmonijos. Šiame darbe stengiamasi supažindinti skaitytoją su senovės Graikijos, senovės Romos ir Rytų filosofijos ugdymu bei atrasti jų esminius skirtumus. Pagrindiniai klausimai į kuriuos ieškoma atsakymo yra:

Kokią įtaką ugdymo istorija Europoje ir Rytuose padarė mūsų mąstysenai?

Senovės Graikijoje ugdymas buvo prieinamas laisviesiems ir atleistiniams nuo primestų prievolių piliečiams. Ugdymas buvo grindžiamas, harmoningo žmogaus idėja ir specialia mokymo metodika. Žymiausios ugdymo sistemos – Atėnų ir Spartos. Ugdymas koncentruotas į dalykų mokymą ‒ mokyta skaitymo, rašymo, aritmetikos, kainavimo, deklamavimo, kūno kultūros, karinio parengimo ir t.t. Berniukų ir mergaičių ugdymas atskirtas. Ankstyvojo amžiaus ugdymas iki ų metų priskiriamas šeimai, vėliau mokytojams. Steigiamos valstybinės mokyklos. Graikijos švietimo sistema tapo romėnų, Europos ir arabų švietimo sistemų pagrindu.

Ugdymas senovės Romoje turi labai daug panašumų su ugdymu senovės Graikijoje. Ugdymas koncentruotas į dalykų mokymą, tik mergaitės mokomos kartu su berniukais. Pradžioje mokyklos buvo privačios, vėliau steigiamos valstybinės.

Tuo tarpu Rytų filosofija ir ugdymas susideda iš keturių mąstymo sričių: Indijos, Japonijos, Kinijos ir Viduriniųjų Rytų. Visų kultūrų bendra dominuojantii idėja, tai susitelkimas į vidinį, o ne išorinį gyvenimą. Rytų filosofija pabrėžia intuiciją, vidinę santarvę, ramybę, laikysenos tobulinimą ir misticizmą. Rytų filosofijai būdingas empirinis požiūris – pabrėžiama intuicija, vidinė santarvė, ramybė, laikysena, misticizmas. Verta pažymėti, kad tuo metu, kai senovės Graikijoje filosofija tik radosi (6 a. pr. Kr.), Indijoje ir Kinijoje ji jau buvo toli pažengusi.

Galima sakyti, kad į dabarties ugdymą civilizacija perėmė dalykų mokymą ir tam tikra prasme davsinį, religinį ugdymą, tik jį atskyrė nuo mokyklos ir švietimo sampratos moksline prasme. Vakarų filosofiją pasiekė idėjos iš Rytų mąstysenos, kuri tebėra vertinga dabartinių mūsų įsitikinimų antitezė. Esame paveikti tiek senovės Graikijos ugdymo principų, jų sampratos, tiek Rytų mąstysenos. Pagrindinis Graikų ir Rytų mąstysenos indėlis į dabarties ugdymą yra požiūrių įvairovė ir galimybė kiekvienam individualiai pasirinkti tinkančias idėjas bei jomis vadovautis. Iš graikų perėmėme mokslinį ugdymą, iš Rytų – religiją.

Daugeliui iš mūsų šiai dienai yra aktuali ugdymo sampratos atsiradimo istorija. Noras suprasti dabartinį požiūrį į pasaulį, į žmogų, į ugdymą ir tobulumą. Senovės istorija visomis sritimis yra įdomi, nes tai ‒ langas į žmonijos šaknis, prigimtį ir dabarties suvokimą. Kokią įtaką šiandienos sampratai padarė ugdymo atsiradimo istorija, požiūris į žmogų ir pasaulį senovėje? Ar Rytų filosofija ir ugdymas paveikė Europą ir atvirkčiai? Kuo skyrėsi ugdymo vystymosi tendencijos Europoje ir Rytuose? Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, aptarsiu ugdymo istoriją senovės Graikijoje ir Romoje, į ką ugdymas buvo koncentruotas, kokie būdai ir metodai naudojami bei kokių dalykų ar sričių ugdymui buvo teikiama pirmenybė. Taip pat, kad sukurti darbui kontrastingumo, pateiksiu pagrindines Rytų filosofijos ir ugdymo sampratas. Pagrindinis darbo uždavinys ‒ atrasti senovės Graikijos, Romos ir Rytų mąstysenų skirtumus, į ką buvo nukreiptas mokymas, koks buvo mokymo būdas, kokie metodai naudojami ir kas tapdavo ugdytojais, pasitelkiant mokslinės literatūros analizę.