Valstybės samprata

Tauta, kaip valstybės elementas. Terminas tauta turi dvi prasmes: 1) tauta – kaip valstybės elementas ir 2) tauta – kaip nacionalinis darinys (nacionalinė tauta). Šių dviejų sąvokų negalima painioti, nes nacionalinė tauta nėra valstybės elementas. Išnykus valstybei nacionalinė tauta neišnyksta, o tauta kaip valstybės elementas - išnyksta.

Įgimtoji pilietybė – tai gimimas tam tikroje teritorijoje arba gimimas iš tam tikros teritorijos tėvų arba vieno iš tėvų. Gimstant pilietybė įgyjama arba pagal nacionalinį, arba pagal teritorinį principą:

Teritorinis (žemės) principas reiškia, kad vaiko pilietybė yra susijusi su jo gimimo vieta.

Paprastai valstybės derina abu šiuos principus arba pasirenka vieną iš jų. Pvz., Lietuva laikosi nacionalinio įgimtosios pilietybės principo (išskyrus kai kuriuos įstatyme nustatytus atvejus).

Įgytoji pilietybė – tai pilietybės įgijimas kitais būdais. Pagrindiniai įgytosios pilietybės būdai:

optacija (savanoriškas pilietybės pasirinkimas, laikantiems tarptautinės sutarties ar nacionalinių įstatymų sąlygų, pvz., kai teritorija ar jos dalis perduodama kitai valstybei);

Valstybės teritoriją sudaro visa teritorija ir žemės gelmės šiapus valstybės sienos, taip pat teritoriniai vandenys ir oro erdvė virš jų. Valstybės teritorija taip pat yra orlaiviai, laivai, kurie turi valstybės vėliavą ar jos skiriamuosius ženklus už valstybės sienos ribų, o taip pat šalies diplomatinės atstovybės užsienyje.

Teritorija – tai erdvė, kur įgyvendinama valstybės valdžia. Valstybės valdžia yra organizuojama ir įgyvendinama remiantis teritoriniu principu. Valstybės valdžios priimti teisės aktai taikomi visiems žmonėms, kurie kokiu nors būdu konkrečiai susiję su valstybės teritorija. Ne tik tos valstybės piliečiai, bet ir užsieniečiai laikinai atvykę į valstybę, privalo paklusti jos valdžiai. Priešingu atveju jie gali būti traukiami teisinėn atsakomybėn. Užsieniečiai nuo piliečių skiriasi tuo, kad išvykę iš valstybės teritorijos arba nutraukę su ja ryšius, teisiškai tampa nepriklausomi nuo toje teritorijoje esančios valstybės valdžios.

Teritorinis valstybės valdžios įgyvendinimo principas reikalauja griežtai apibrėžti valstybės teritorijos ribas. Tam tikslui nustatomos valstybės sienos. Kiek apima valstybės sienos, tiek veikia valstybės valdžia, nevaržoma jokios kitos valstybės valdžios. Tai reiškia, kad valstybės valdžia turi teritorinę viršenybę (galią) šalies viduje kiek apima valstybės siena.

Išvada: teritorija valstybei sukuria erdvę, kur nevaržomai veikia jos valdžia.

Valdantieji savo įsakymais nustato bendras veiklos ir elgsenos taisykles ir normas, o visi valstybės piliečiai privalo jų laikytis.

Tai, kad valstybėje yra prievartos aparatas, nereiškia, jog visi valstybės valdžios įsakymai vykdomi prievarta. Prievarta – nėra bendroji taisyklė, o veikiau išimtis, egzistuojant galimybė priversti paklusti. Dar N.Makiavelis yra įspėjęs, kad valdžia, kuri remiasi tik prievarta, nėra stipri ir ilgai išsilaikyti negali. Dauguma piliečių vykdo valdžios įsakymus dėl įsitikinimų, geruoju.

Be prievartos, valstybės valdžiai yra būdingi ir kiti požymiai: kompetencija, autoritetas, asmenybės buvimas, ideologija, moralė, etika, viešoji nuomonė ir kita. Ypač didelė reikšmė teikiama valstybės vadovo asmenybei.

Valstybės funkcijų požiūriu mokslinėje literatūroje išsiskiriamos minimalistinė ir maksimalistinė valstybės teorijos. Pagal pirmąją teoriją, valstybė turi atlikti tik minimalias funkcijas: saugoti šalies teritoriją, palaikyti tvarką šalies viduje, rinkti mokesčius ir tvarkyti šalies iždą. Pagal antrąją teoriją, valstybės funkcijos išplečiamos iki maksimumo. Be šių teorijų, yra literatūroje išskiriamos nuolatinių bei universalių valstybės tikslų teorijos.