Vestuvių dainos Etnochoreografija vestuvių apeigose

Vestuvių dainos Etnochoreogafija vestuvių apeigose. Įvairių vestuvinių momentų tapatumas. „ Pirmasis šokis “. Jaunųjų suvedimas į porą. Gaubtuvės ir martuotuvės. Marčios dovanų dalijimas. Įvairių vestuvinių veikėjų šokiai. Vestuvių šokiai ir žaidimai be aiškios funkcijos. Pagrindiniai vestuvių etnochoreografijos bruožai ir jų simbolika.

Galima išskirti įvairias šokių grupes: „pirmojo šokio“ reikšmę turintys šokiai, jaunųjų suvedimo į porą šokiai, jaunosios atspėjimo ir išpirkimo, apdovanojimo, marčios priėmimo į naują giminę šokiai, skirtingų pulkų priešpriešos šokiai, pagrindinių veikėjų šokdinimas ir t.t. Tačiau vestuvių šokių griežtai klasifikuoti neįmanoma, nes neretai tame pačiame šokyje pasitaiko įvairios paskirties požymių, kurie variantuose gali ir skirtis. Dažnai tas pats šokis gali būti ir „pirmasis šokis“, ir jaunųjų suvedimas į porą šokant, ir jaunosios šokdinimas, ir apdovanojimo šokis, nors atskirais atvejais tai gali būti ir skirtingi šokiai.

Kai kurie šokiai priklausė tik vienam vestuvių momentui, kiti buvo kartojami įvairiose ritualo dalyse.

Sinkretiškos martavimo periodo apeigos turėjo užtikrinti merginos, tampančios moterimi, asmeninio gyvenimo ir jos įsijungimo į šeimą bei bendruomenę darną.

Traktuodamas martavimą kaip vientisą moters gyvenimo laikotarpį ir remdamasis senosiomis žodžio marti reikšmėmis, A. J. Greimas nustatė tris atskiras šio periodo fazes:

Gėrimas priklausė bičių deivės Austėjos sferai, nes buvo padarytas iš medaus ir obuolių – vaisingumo simbolių. Toks specifinis veiksmų derinys – šokinėjimas aukštyn ir gėrimo liejimas – iš tikrųjų galėjo reikšti, kad šie kartojami veiksmai rodė Austėjos dalyvavimą martavimo periodo apeigose. Visais kitais šokinėjimo aukštyn atvejais Austėjos simbolika nėra tokia akivaizdi, bet nujaučiama potekstėje, nes visas apeigas jungia bendra vaisingumo (atgimimo) skatinimo funkcija.

Žemaitijoje ir Suvalkijoje vestuvių apeigose gyvavo dovanų rinkimo paprotys, kuris Žemaitijoje buvo vadinamas „ačiavimu“, o Suvalkijoje – „dovanomis ant vainiko“ (Vyšniauskaitė 1995a:307). Tauragės ir Šilalės apylinkėse „ačiuodavo“ svočia ir keletas pamergių, pasiėmusios lėkštę, žvakių ir žibintą. Pirmiausia šis būrelis šokdamas prieidavo prie jaunamartės motinos:

Kai motina duodavo dovanų, „ačiuotojos“ visiems rodydavo tą dovaną, šokdavo ir dainuodavo:

Po to būdavo einama prie jaunosios tėvo, seserų, brolių, tetų, dėdžių ir kaimynų, atitinkamai kreipiantis: „Labas vakars, seserėle, giminėle, kaimynėle...“ ir t. t. Moterys dovanodavo stuomenis, rankšluosčius, staltieses, o vyrai – pinigus. Paįvairindamos tekstą, „ačiuotojos“ apeidavo visus vestuvių dalyvius, gautas dovanas šokdamos visiems rodydavo, o paskui įteikdavo jaunajai. Taigi „ačiavimo“ apeigoje randama ne tik apėjimo, bet ir improvizuoto šokio užuomazga.

Daugiausia duomenų yra apie apeigos su judesiu, šokiu ar žaidimu kartojimą tik dviejose martavimo fazėse – vestuvėse ir krikštynose. Gali būti, kad duomenų apie piršlybų etnochoreografiją trūksta todėl, kad ji greičiausiai sunyko. Beveik nieko nežinoma apie apeiginius šokius suderėtuvėse ir kitose derybinio pobūdžio piršlybų stadijose. Tik M. Prätorius XVII a. rašė, kad jaunojo ir jaunosios tėvams per peržvalgas lankant vieniems kitus šokdavo jaunimas. Šiek tiek duomenų yra apie paskutinės piršlybų stadijos – sužadėtuvių – šokius: Prūsų Lietuvoje XVII a. per sužadėtuves buvo šokamas jaunųjų suvedimo į porą šokis.

Piršlybose buvo šokamos kai kurios sutartinės, pavyzdžiui „Treputė“. Šios sutartinės melodija ir šokimo būdas labai artimi šokamosioms piršlybų sutartinėms. Į piršlybų šokamųjų sutartinių choreografiją panašus ir „Treputės“ šokimo būdas: vienas jos variantas šokamas kaip sutartinė „Aš, jaunas bernelis“ (priešpriešiniu būdu), o kitas variantas – kaip piršlybų sutartinė „Tarška, barška žiedeliai“ (sukamuoju būdu). Taigi, galima manyti, kad per piršlybas buvo šokama ir „Treputė“.