Viduramžių muzika skaidrės

Tekstai eiliuoti, visi posmeliai dainuojami viena melodija. Muzika paprastai silabinė, kartais eilutės pabaigoje priduriama melizminė figūra. Pereinant nuo vieno posmo prie kito naudojami improvizaciniai ornamentai ar kitokie pagražinimai. Diapazonas siauras – seksta, galbūt oktava. Dainos daugiausia rašomos pirmąja ir septintąja bei atitinkamomis plagalinėmis dermėmis. Notacija nerodo koks buvo dainų ritmas (dabar jos transkriptuojamos natomis be vertės ir nežymint takto brūkšnių). Kiekviena poetinė eilutė turi savo melodinę sandarą. Variacijos, kontrastai, muzikinių frazių kartojimas lemia didelę formos įvairovę. Daugumoje melodijų prieš pereinant į į laisvą stilių, kartojama pradinė frazė arba didesnis darinys – pvz. a b a b c d e f.

Aukščiausiam ir rafinuočiausiam riterių dainų stiliui atstovauja Provanso trubadūrų poezija. Subtilūs, improvizacinio tipo melodijos pagražinimai rodo maurų užkariautos Ispanijos ir per kryžiaus žygius Europą pasiekusios arabų muzikos įtaką. Truverų ir minezingerių melodijos yra paprastesnės ir liaudiškesnės. Riterių dainas išplatino žemesnio luomo muzikantai, vadinami huglarais, žonglieriais ar menestreliais. Ši klajojanti kompanija sudarė lyg ir profesionalių muzikantų luomą. Geriausieji iš jų patekdavo į riterių palydą ir ten akompanuodavo dainiui. Riterių dainių buvo iš įvairių luomų. Iš pradžių dominavo aristokratijos viršūnė: karaliai, hercogai, grafai, aukštieji dvasininkai, tačiau ryškus talentas į šį meną atvesdavo ir žemesnio luomo žmonių.

Riterių daina ne tik vyrų menas. Kryžiaus žygių metu aukštuomenės gyvenimas gulė ant rūmų damos pečių.