Vinco Mykolaičio Putino romanas „Altorių šešėly“: Auksės paveikslas

Vinco Mykolaičio Putino romanas „ Altorių šešėly “ Auksės paveikslas Auksė – kas ji. Auksės išvaizda. Auksės būdo bruožai ir charakteris. Auksės vertybės. Auksės pomėgiai. Auksės santykiai su aplinkiniais ir jų požiūris į ją. Auksės požiūris į Vasarį kaip į kunigą. Auksės santykis su Vasariu , įtaka jam ir jo kūrybai.

Auksė – kas ji? Auksė Gražulytė buvo vienturtė turtingo tėvo dukra, užaugusi Amerikoje. Tėvas nieko jai negailėdamas užaugino ir išmokslino. Dar visai neseniai kartu su tėvu grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Auksės tėvas kartu atsivežė ir pinigus, uždirbtus Amerikoje. Dalį jų investavo į visiškai nepelningus verslus, o už kitą dalį pastatė namus, kurie, kaip manė, turėtų atsipirkti ir atnešti pelno.

Auksės išvaizda Prieš Vasariui susipažįstant su Auksę, jos paveikslą piešė, kaip tipiškos amerikietės. Jis buvo įsitikinęs, kad Auksė turės blondiniškus ar šviesiai dažytus plaukus, antakiai bus juodi, turės pailgą veidą, bus liekna ir aukšta, rūkys ir burnoje turės auksinį dantį. Jis manė, kad Auksė negali būti tokia išsilavinusi, kaip visi sako, nes ji juk augo Amerikoje: „Bet tai daugiau technikos, pramonės, ne meno kraštas.“ Pamatęs Auksę, suprato kad iš dalies buvo neteisus. Auksė buvo žemesnė, turėjo tamsesnius, natūralios spalvos plaukus, nerūkė ir tikrai įsitikino, kad neturi auksinio danties. Vasariui pasirodė, kad Auksė nėra tipiška amerikietė, kuri būtų moderniška ir laisvo elgesio. Ji atrodė, kaip patobulinta lietuvaitė, tik be kaimiškų ir miestietiškų bruožų.

Auksės būdo bruožai ir charakteris Auksė buvo judri, užjaučianti ir greitai klausanti savo širdies impulsų. Ji jautė užuojautą Vasariui, kuris vien dėl to, kad buvo kunigas, turėjo kęsti visokias priekaištas ir įtarinėjimus. Ji nebuvo įmantri ar išsišokanti, elgėsi natūraliai, mokėjo laisvai ir nebanaliai išsireikšti. Auksė visada buvo gerai nusiteikusi, pasižymėjo optimistišku būdu. Kiekvieną kartą Vasariui pradedant abejoti dėl ateities, Auksė nerūpestingai numodavo ranka ir nuramindavo Vasarį: „Niekai! Aš esu tikra, kad viskas klosis kuo puikiausiai.“ Jai vis dažniau susitikinėjant su kunigu Vasariu, aplinkiniai piktinosi jos elgesiu, kai kurie net kūrė nebūtus dalykus apie juos. Tačiau Auksei visos šitos apkalbos nerūpėjo, o kartais ir įgrįsdavo: „Ne, šitame ankštame miestely galima užtrokšti <...> nenorom pasigendi didmiesčio minios, kurioj nejaustum smalsių savo artimo akių ir ilgų ausų. Vargšai! Kaip jie visi klysta ir apsirinka, taip mudviem rūpindamiesi!“ Apart visko, Auksė turėjo romantišką sielą. Dar nemačiusi Lietuvos, apie ją svajodavo, kaip apie pasakišką šalį, apipintą burtų, paslapčių, kerėjimų. Auksė