XX a. žmogaus istorinės patirtys lietuvių literatūroje

XXa. Žmogaus istorinės patirtys lietuvių literatūroje. Balis Sruoga, Antanas Škėma, Salomėja Nėris.

Literatūra tai yra tarsi mūsų istorijos dienoraštis. XX amžius yra vienas tragiškiausių laikotarpių Lietuvos istorijoje. Tuomet visuomenė ir kiekvienas žmogus atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo riba. Kilus Antrajam pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir baisūs pokario metai, atrodė, jog griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. Tai, kas kažkada žmonijai atrodė beprotybė, tapo realybe. O visą šią brutalią patirtį buvo sunku išreikšti kalba. Istorijos vadovėliuose mes galime pamatyti faktus ir metus, bet juose negalime pamatyti ar pajausti to meto žmogaus išgyvenimų bei jausmų. Visą tai atspindi literatūra, kuri ieškojo būdų paliudyti ir suprasti tai, kam buvo sunku rasti žodžių. Taigi, šiandien savo kalboje pristatysiu žymiausius XX amžiaus kūrėjus: Balį Sruoga, Antaną Škėmą, Salomėją Nėrį , kurių biografija bei kūryba liudija tragišką istorinę patirtį.

Visų pirma, XX a. rašytojas, VDU profesorius, inteligentas Balys Sruoga savo memuariniame romane „Dievų miškas“ aprašė žmogų, kuris buvo ištremtas į lagerį ir jautė dvasines bei fizines kančias. Reikia nepamiršti, kad pats autorius buvo vienas iš tų žmonių, kuriam teko patirti II pasaulinio karo baisumus.o Tuo metu žmonės tapo dviejų ideologijų aukomis. Pats B. Sruoga vieną vėlų vakarą Vilniuje su kitais inteligentais buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.