Vaikystės atsiminimai: Vaiko patirtys lietuvių literatūroje

Vaikystės atsiminimai Vaiko patirtys lietuvių literatūroje. Juozas Aputis novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“. Jurgis Savickis novelėje „Kova“.

 Neretai vaikystės atsiminimai siejasi su vienais gražiausių ir nerūpestingiausių žmogaus gyvenimo etapų. Tačiau ne visi vaikai turi galimybę mėgautis greitai prabėgančiomis vaikystės dienomis. Dėl vaiko gyvenamosios aplinkos bei jį supančios šeimos, vaikas subręsta anksčiau negu jam yra skirta. Lietuvių literatūros rašytojai Juozas Aputis novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“ bei Jurgis Savickis novelėje „Kova“ vaizdavo dar visai mažus vaikus, kurie jau turėjo atlikti suaugusiųjų vaidmenį dėl savo šeimos gerovės.

Lyrinės prozos kūrėjo Juozo Apučio novelėse gilinamasi į žmogaus psichologiją ir pasaulėvoką. Dažnai paliečiama žmogiškumo bei žmogiškosios stiprybės tema. Novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“ pagrindinis veikėjas, jauniausias šeimos vaikas, sugebėjo elgtis kaip suaugęs ir išlikti stiprus reikiamu momentu. Šeimą užklupo sunkumai vaiko tėvas sunkiai serga, todėl jaunam berniukui tenka vykti į ambulatoriją bei pasirūpinti reikiamais dokumentais ir vaistais. Jis atsargiai vežasi tėvą vežimu, nuolat saugodamas tėvą. Jau nuo pat pradžių jaunuolis parodo atkaklų charakterį, kai tenka susitikti su rūsčiu kaimo felčeriu. Atvykęs į gydymo įstaigą, vaikas nepraranda budrumo ir ima reikalauti gydytojo, jog priimtų tėvą atlikti būtiniausius tyrimus.