Žmogaus teisių apsauga ir teisinis reguliavimas
Įvadas. Žmogaus teisių samprata. Žmogaus teisių klasifikacija. Žmogaus teisės pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Žmogaus teisiu garantijos. Išvados. Literatūros ir šaltinių sąrašas.
Dabartiniame pasaulyje žmogaus teisių ir laisvių klausimai nebėra tik suvereniteto reikalas, jie tapo vienu pagrindinių tarptautinių santykių klausimų Žmogaus teisių įgyvendinimas stiprina taiką, žmogaus saugumą, demokratiją ir šalies klestėjimą, užkerta kelią agresija ir padaro ribas tarp civilinio karo ir taikos. Ypač svarbu, kad kiekvienas asmuo bet kurioje šalyje galėtų naudotis įvairiose tarptautinėse ir nacionalinėse bylose įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis. Todėl visų pirma būtina paaiškinti sąvoką „žmogaus teisės“.
Žmogaus teisės gali būti suprantamos kaip individuali laisvė visuomenėje ir jų realizavimo galimybė. Žmogaus teisės reglamentuojamos įstatymais ir kitomis socialinėmis normomis, todėl žmogaus teisių samprata istoriškai kito ir plėtėsi, atsirasdavo įvairių šių teisių klasifikacijų.
Šio darbo tikslas - atskleisti žmogaus teisių apsaugos sampratą, vadovaudamas vieną iš galimų žmogaus teisiu klasifikacijų, analizuoti kai kurias svarbiausias žmogaus teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Peržiūrėt žmogaus teisių instituto formavimą ir apibrėžti žmogaus teisių sąvoką.
Analizuoti galimas žmogaus teisių klasifikacijas: pagal vieną iš pasirinktų klasifikacijų, nagrinėti pagrindines žmogaus teises (ir pareigas), įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Žmogaus teisės yra vienas svarbiausių bet kurios demokratinės valstybės funkcionavimo pamatų. Tai ne tik teisinė, filosofinė, politinė kategorija, bet ir pagrindiniai standartai, siekiai. Nors teisinėje doktrinoje ir tarptautiniuose dokumentuose yra skirtingų terminų - žmogaus teisės, pagrindinės (pagrindinės) teisės, žmogaus laisvės, natūralios teisės. Paprastai kalbama apie visuotinai pripažintas žmogaus teises ir laisves, įtvirtintas nacionalinėje teisėje. Šiuolaikinė žmogaus teisių ir laisvių samprata grindžiama gamtos teisės samprata. Žmogaus teisės yra nedalomos, nepriklausomai nuo jų kilmės, rasės, lyties ir kitų savybių. Jie yra universalūs, visuotiniai ir nedalomi, vienas nuo kito priklausomi, tiesiogiai susiję su lygybės, nediskriminavimo ir kitų principų principais. Kiekvienas įstatymas turi tam tikrą norminį turinį ir reiškia teisinius santykius tarp asmens ir valdžios institucijų, siekiant apsaugoti pagrindines žmogaus vertybes ir poreikius nuo nepagrįsto valdžios institucijų kišimosi(5).
Vienas pirmųjų dokumentų, apimančių šiuolaikinę žmogaus teisių koncepciją, yra Prancūzijos žmogaus ir piliečių teisių deklaracija, kurioje skelbiamos esminės natūralios žmogaus teisės - lygybė, laisvė, turto neliečiamumas. Būtent šis dokumentas buvo daugelio kitų dokumentų pagrindas. tarptautinių ir nacionalinių žmogaus teisių deklaracijų. XX amžius Nuo Antrojo pasaulinio karo žmogaus teisės įgijo ypatingą tarptautinę reikšmę, ir vis daugiau tarpdisciplininių dokumentų reglamentavo šią sritį, 1948 m. Gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos visuotinė žmogaus teisių deklaracija (šis dokumentas pirmą kartą paskelbtas žmogaus teisių katalogas, apimantis pilietines, politines, socialines ir ekonomines, kultūrines teises); Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, JT Tarptautinė žmogaus teisių chartija, įsigaliojusi 1976 m., Europos žmogaus teisių konvencija, jos protokolai ir jų aiškinimas Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką.
Tačiau nėra poreikio pervertinti tarptautinės teisės galimybės tiesiogiai reguliuoti asmens teises ir pareigas, didžioji asmens teisių ir pareigų dalis yra ir bus reguliuojama pagal vidaus teisę ir užtikrinta valstybės institucijų bei tarptautinių dokumentų. ir toliau bus vienas kitą papildantis, tai yra valstybės mechanizmas neveikia arba negali dirbti.
