11 – 12 klasių mokinių šokio pasiekimų ir pažangos vertinimas

– 12 klasių mokinių šokio pasiekimų ir pažangos vertinimas. Literatūros sąrašas. Priedas. Šokio pamokos planas XII klasei. Priedas. Mokinių pasiekimų vertinimo ir įsivertinimo analizė. Priedas. Tyrimo „Mokinio savijauta mokykloje“ ataskaita. Priedas. Psichologinės problemos pasirinkimo priežastys ir problemos analizė. Psichologinės problemos pasirinkimo priežastys ir problemos analizė. Priedas. Projektas psichologinės problemos sprendimui mokykloje. Psichologinės problemos sprendimas. Projektas psichologinės problemos sprendimui mokykloje. Psichologinės problemos sprendimas. Priedas. Šokio pamokos planas XII klasei. Priedas. Sveikatos ugdymo bendrosios programos integravimas. Į dalyko pamoką ir pamokos fragmento vedimas. Priedas. Šokio renginio planas, scenarijus ir jo įgyvendinimas.

Kadangi, tiek atliktų praktikų metu, tiek šiandieninėje savo veikloje daugiausia susiduriu su 11 – 12 klasių mokiniais ir jų šokio ugdymu, man, kaip būsimai pedagogei, svarbu išsiaiškinti ar aš gebu objektyviai vertinti mokinių šokio pasiekimus, ar turiu tam reikalingas kompetencijas, ir jei ne, kaip galėčiau tobulinti savo veiklą, kad tą pasiekčiau.

Analizuodama mokinių pasiekimų vertinimą aptariančią literatūrą (Strakšytė, 2008; Čiužas, Navickaitė J., 2008), supratau, kad objektyviam mokinių šokio pasiekimų vertinimui yra svarbūs šie aspektai:

Tinkamai pasirinkta mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo strategija.

Pozityvūs mokinio santykiai su mokomuoju dalyku ir mokytoju.

Kad visa tai įgyvendintų, mokytojas privalo mokėti ir gebėti:

Tai mokytojo gebėjimai, priskiriami mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimo kompetencijai. Vadinasi tam, kad būdama mokytoja galėčiau objektyviai vertinti mokinių pažangą ir pasiekimus, aš turėčiau būti šią kompetenciją išsiugdžiusi. Savo pedagoginės praktikos metu, atlikdama didaktikos, edukologijos, psichologijos, sveikatos ugdymo užduočių ugdomąsias veiklas, turėjau galimybių formuoti mokinių vertinimo kriterijus, analizuoti savo ir kitų mokytojų vertinimo strategijas, vertinimo metodus, vertinti mokinius savo vedamų pamoku metu, kas padėjo ugdyti savo gebėjimus, priskirtinus minėtai kompetencijai.

Pirmiausia, bene visų praktikų metu teko sudarinėti pamokų planus (1 priedas), kas paskatino susipažinti su įvairiomis vertinimo strategijomis, tipais, metodais, išugdė gebėjimą susiformuoti tam tikrą vertinimo strategiją, išskirti vertinimo kriterijus. Savarankiškos praktikos metu turėjau galimybę pagal sudarytus pamokų planus vesti pamokas, kas leido įvertinti savo sudarytos vertinimo sistemos efektyvumą. Galiu pasakyti, kad ši užduotis buvo labai naudinga, ir netgi privertusi koreguoti savo sudarytų pamokų planų vertinimo skiltį. Su mokytoja buvome sutarę, kad už šešias savo pravestas pamokas aš įvertinsiu mokinius vienu pažymiu, taigi nutariau taikyti kaupiamąjį vertinimą ir įvertinus mokinius kiekvienoje pamokoje galiausiai išvesti pažymių vidurkį. Po pirmosios (iš šešių) pravestų pamokų pastebėjau, kad mano plane numatyti vertinimo kriterijai per daug orientuoti į teisingą judesių atlikimą ir per mažai į mokinių susidomėjimą pamokos veikla, iniciatyvumą, bendradarbiavimą su kitais mokiniais ir mokytoju. Taigi, nors didelė dalis mokinių stengėsi įsitraukti į pamokos veiklą, noriai vykdė mano pateiktas užduotis, tačiau teisingai atlikti mokomas figūras sekėsi sunkiau, įvertimai, pagal mano išskirtus kriterijus būtų buvę gana maži. Išanalizavus pravestos pamokos veiklą, mokinių elgesį, pastangas ir pasiekimus joje, suformavau kitus vertinimo kriterijus (įsitraukimas į pamokos veikla, domėjimasis ir gilinimasis į ją, judesių atlikimo teisingumas ir koordinacija, judesių atlikimo savarankiškumas ir pateikiamos informacijos įsisavinimas), pagal kuriuos mokinių pažangą ir pasiekimus vertinti buvo lengviau ir, mano manymu, objektyviau. J. Frederiksenas ir A. Collinsas (1989), vartodami „skaidrumo“ terminą, išreiškė požiūrį, kad besimokantieji turėtų aiškiai suvokti kriterijus, pagal kuriuos bus vertinami, todėl jau antrosios pamokos metu supažindinau mokinius su savo sudaryta šešių pamokų vertinimo sistema. Paaiškinau, kad jie bus vertinami ne tik už teisingą mokomų judesių atlikimą, bet ir pateikiau savo suformuluotas minėtus kriterijus (visiškas ar beveik visiškas atitikimas jiems bus vertinamas 10 9, vidutinis – 8 7, prastas – 6 4). Pastebėjau, kad tai padidino mokinių įsitraukimą į pamokas, nesutelkiant dėmesio į nesėkmes mokantis naujų šokio figūrų. Taip pat, teko atlikti mokinių pasiekimų vertinimo ir įsivertinimo analizės užduotį (2 priedas), kuri padėjo įžvelgti vertinimo svarbą ugdymo procese, analizuoti įvairius vertinimo metodus, atrandant jų taikymo užuomazgas ir naudą savo veikloje. Atlikusi analizę savo veikloje stengiausi taikyti ir derinti tarpusavyje įvairius vertinimo metodus ir neapsistoti prie vieno metodo bei pradėjau daugiau kreipti dėmesį į formaliojo ir neformaliojo vertinimo derinimą, kas padarė vertinimo procesą efektyvesniu, suteikdamas galimybę gauti aukštesnius įvertinimus mažiau gabumų šokio srityje turintiems, bet tobulėti ir mokytis norintiems mokiniams. Anot V. Rajecko (1998), mokytojas neturi pamiršti, kad įvertinimo gavimas mokiniui – reikšmingas gyvenimo momentas, neretai ilgam paliekantis pėdsaką jo sąmonėje. Tai leidžia daryti išvadą, kad siekdamas, jog mokinys dirbtų nenuleisdamas rankų, gerai jaustųsi mokykloje ir būtų motyvuotas, mokytojas privalo naudoti gebėjimus, priskirtinus mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimo kompetencijai, kuriuos, analizuodama įvardintas užduotis, savyje aš, kaip būsima pedagogė, įžvelgiu.