A. Mittos knygos „Kinas tarp rojaus ir pragaro“ refleksija

Socialinių mokslų kolegijos reklamos kūrimo studijų programa. Mittos knygos „ kinas tarp rojaus ir pragaro “ refleksija.

Iš kiekvienos perskaitytos knygos mes pasisemiame patirties, patarimų ir naujų įspūdžių bei išgyvenimų. Kaip pasakė prancūzų režisierius ir rašytojas Alain Robbe-Grillet: „Su kiekviena knyga nuotykis prasideda iš naujo“. Aleksandr Mitta - garsus režisierius, scenaristas, pedagogas, Hamburgo universiteto kino mokyklos profesorius. Jis parašė knygą, kurią galbūt būtų galima pavadinti vadovėliu - "Kinas tarp pragaro ir rojaus". Ji skirta ne tik būsimiems kino profesionalams, bet ir žiūrovams. Autorius supažindina skaitytojus su pagrindinėmis kino režisieriaus profesijos paslaptimis, atskleidžia kino dramaturgijos dėsnius. Visą tai daro remdamasis pavyzdžiais iš pasaulinio kino istorijos ir dabarties bei asmenine patirtimi.

Tiesą sakant, kad „nuotykis prasidėtų iš naujo“ man prireikė tikrai daug laiko ir užsispyrimo. Nežinau kodėl, bet prisiversti skaityti šią knygą buvo labai sunku. Ji kažkuo atstūmė net nepradėjus jos skaityti. O kai pradėjau, supratau kodėl. Pradėjus skaityti knygą ji pasirodė net gi labai neįdomi ir visiškai neįtraukė. Pirmus šešiolika puslapių skaičiau tris kartus, nes niekaip nepavyko susikaupti ir įsijausti į knygos turinį, bet tai padaryti aš juk privalėjau, nes parašyti šią refleksiją – privaloma užduotis. Ir gal nuskambės kvailai, bet trečią kartą perskaičius penkiolika puslapį pagalvojau, kad galbūt autorius būtent to ir siekia. Bandydamas pavaizduoti kas vyksta, kai žiūrime neįdomius filmus A.Mitta siūlo pamėginti atsisėsti prieš baltą sieną ir pusantros valandos susikaupus į ją žiūrėti galvojant apie ką nors labai svarbaus. Ir žinoma, taip nieko nebus. Mes imsime nuobodžiauti, o mūsų mintys ims skrajoti visai kitur. Pradėsime „nuobodžiauti ir jausti kažkokią prievartą. Būtent tai ir vysta, kai žiūrite jums neįdomius filmus. Žmogus negali šiaip su sukoncentruoti dėmesio. Bet autoriams būtent to ir reikia. Auditorija privalo pasinerti į filmą.“ Taigi, galbūt autorius tyčia bandė sukurti ne itin įdomią pradžią, kad galėtų praktiškai išbandyti šį pavyzdį ant mūsų?