Antanas Baranauskas biografija ir „Anykščių šilelis“ kontekstai

Antanas baranauskas 1835 – 1902 romantizmas biografija. Antano baranausko poemos ,, anykščių šilelis’’ tematika. Poemos kompozicija ir trumpas siužetas. Poemos parašymo aplinkybės. Poema yra ne tik apie miška , bet ir apie lietuvą. Gamtos ir žmogaus artumas. Antano baranausko kūrybos reikšmė. Ką žmogui duoda gamta , miškas. Anykščių šilelio’’ prasmė.

Antanas rašė dienoraštį, kuriame susikūrė griežtas elgesio taisykles – pasiryžo kryptingai ugdyti save kaip moralią ir sąmoningą asmenybę.

Dirbdamas raštininku Sedoje, Baranauskas susipažino su garsėjančia žemaičių krašto poete Karolina Praniauskaite. Ji skatino kurti, domėtis amžininkų poezija, ji tapo poeto kūrybos mūza. Juos siejo graži ir jausminga meniškų sielų draugystė. Išsilavinusi, patriotiškai nusiteikusi Karolina paskatino Antaną perskaityti to meto kūrinius, paragino rašyti gimtąja kalba savo krašto žmonėms.

Vėliau Baranauskas pradėjo dirti Kauno kunigų seminarijoje. Čia susidomėjo kalbotyra: rašė lietuvių kalbos gramatiką, klasifikavo tarmes, bendradarbiavo su žinomais to meto kalbininkais. Vėliau susidomėjo matematinėmis studijomis, jas vertino kaip proto mankštą.

Gyvenimo pabaigoje buvo paskirtas Seinų vyskupu. Rūpinosi lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimu. Ėmėsi versti į lietuvių kalbą Bibliją, tačiau darbą nutraukė mirtis.

Anot žymaus profesoriaus, tokių gabių žmonių kaip A. Baranauskas lietuvių literatūroje labai reta.

Antano asmenybė labai kontraversiška, nes gyvenimo pabaigoje kalbėjo tik lenkiškai, savęs nebelaikė lietuviu.

Kartą Antano Baranausko dėstytojas A. Gabšys – Gabševičius perskaitė Adomo Mickevičiaus poemos ,,Ponas Tadas’’ posmą apie Lietuvos girias ir iškėlė lenkų kalbos grožį. Jis teigė, jog lietuvių kalba gera tik piemenims ir tamsiems ūkininkams, tad poezijai ji netinkama. Šie Baranauskui it ,,peiliu širdin įsmego’’. Jis ryžosi įrodyti profesoriui, jog jis klysta, tad tą pačią vasarą, parvykęs atostogų, jis sėdo rašyti ,,Anykščių šilelio’’.

Simonas Daukantas veikale ,,Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių‘‘ iškėlė prigimtinį žmogaus laisvės poreikį, kuris perteikiamas per gamtą (senovės lietuviai, įsikūrę tarp girių, turėjo daug laisvės, erdvės). Laisvė, anot Daukanto, yra svarbi lietuvių charakterio savybė. Miško vaizdinio sąsają su prigimtine žmogaus laisve ir tautiniu charakteriu savo poezijoje išplėtojo ir Antanas Baranauskas, vėliau perėmė Maironis.

Meilė pasauliui, jaučiamas gyvenimo džiaugsmas padeda įžvelgti miško grožį, žavėtis gamta.

Visi miško elementai – medžiai, krūmai, grybai, žvėrys, paukščiai – sudaro vientisą gyvą pasaulį, kurį galima pamatyti, išgirsti, užuosti, pajusti.

Meilę gimtinei liudija šilelyje žmogui kilę šilti jausmai, tautai būdingų vertybių ir problemų suvokimas