Ar sunku žmogui ribinėse situacijose pasielgti teisingai?

Ar sunku žmogui ribinėse situacijose pasirinkti teisingai?

Štai čia ir matome, kad viename romane buvo susigrūmę du personažai. Gėris ir blogis. Gerasis personažas, - Izaokas įrodė, kad žmogus net ir kritinėje situacijoje gali išlikti visiškai ramus su savom vertybėm ir išlikti žmogišku žmogumi. Pasiaukojančiu dėl kitų ir mylinčiu. Norinčio tik gero. O blogasis personažas, - Šogeris įrodė, kad yra bevalis žmogus ir jis atstovauja pykčiui, agresijai ir net mirčiai, o tai parodo, kad žmogus absoliučiai yra nužmogėjęs ir neturintis vertybių..

Tačiau norėčiau paminėti, kad yra ir prisitaikančių žmonių prie ribinių situacijų. Kurie tiesiog nieko nedaro, nes per daug myli ir nenori apkrauti kitų, jam mylimų ir brangių žmonių. Taigi tam individui nieko kito ir nebelieka, kaip prisitaikyti prie esamos ribinės situacijos.

Tokia situacija yra vaizduojama Jono Biliūno novelėje ,,Ubagas‘‘. Pirmas kūrinio segmentas mus nukelia į pasakotojo prisiminimų erdvę. Pagrindinis veikėjas senelis Sabaliūnas vaizduojamas, kaip doras ir dosnus žmogus, o ypač labai mylintis vaikus, kaip savo bites.

Taip nutiko ir pagrindiniam veikėjui Sabaliūnui . Jis be galo mylėjo savus vaikus.. Niekas negalėjo patikėti, kad toks geras, nuoširdus senelis yra išvarytas.. Žinoma, jis galėjo viskam priešintis, bet čia atsiskleidžia senelio vertybes ir begalinė meilė, bei atsidavimas saviems vaikams. Sabaliūnas galėjo išvarytas sūnaus iš namų, glaustis pas savo dukterys, bet jis iš begalinės meilės nenorėjo užkrauti joms sunkios naštos.

Taigi čia ir matome, kad senelio didžiausia vertybė yra, - meilė vaikams. Vien todėl, kad jis savus vaikus mylėjo, ir jiems atidavęs viską, nenorėjo savi dukterų apkrauti. Todėl senelis pats pasirenka, kokiu nori būti ir jis prisitaiko prie Ubago gyvenimo.

Tačiau niekur nepabėgsime ir nuo tikrosios realybės. Galiu manau drąsiai teigti, kad kiekvienas žmogus kritinėje situacijoje pasielgia spontaniškai ir net nusikalsta. Žmogus lyg užvaldytas iniciatyvos. Ir pasinaudodami, tokiais žodžiais, kurie gal net, kaip šūkis tapęs. Bėk, - arba ginkis. Štai kuo mes remiames. Taigi, manau, kad spontaniškumas, o per tą spontaniškumą įvyksta nusikalstamumas, tai piešiama yra Jono Biliūno novelėje ,,Vagis‘‘. Kurioje gal ir šiek tiek atsispindi tas mūsų žmogiškasis instinktas, bėk, - arba ginkis.