Ar visada žmogus tik per klystkelius suranda tikrąjį kelią?

Ar visada žmogus per klystkelius randa tikrą kelią Įžanga. Dėstymo pastraipa Teminis sakinys. Aiškinamieji sakiniai. Sakinys tiltas. Literatūrinis argumentas. Aktualumas Dalinė išvada. Literatūriniai argumentai.

Teminis sakinys: Tik supančiotas padarytų klaidų žmogus pradeda analizuoti savo vidų.

Aiškinamieji sakiniai: Pasirinkęs, jam širdžiai nemielą gyvenimo kelią, jis jaučia dvasinę tuštumą. Asmuo pradeda abejoti savo priimtais sprendimais, praranda pasitikėjimą savimi. Taip pat, individas, galvodamas, jog padarė didžiulę klaidą ir keliauja netinkamu keliu, ima jausti vidinę įtampą bei amžiną nerimą.

Sakinys tiltas: Toks žmogaus dramatizmas pastebimas dramaturgo Vinco Mykolaičio – Putino intelektualiniame psichologiniame romane ,,Altorių šešėliai“.

Literatūrinis argumentas: Pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas Vasaris buvo toks pat susitelkęs savyje kaip ir Putinas. Tiek poetas, tiek Vasaris tėvų paskatinti įstojo į kunigų seminariją, tačiau ten jautėsi lyg būtų ne savoje vietoje, nepritampantys. Romano autorius atsisakė kunigystės, paliko gyvenimo klysteklį nuošalyje, nors ir buvo laikomas kaltu dėl tėvų gyvenimo sutrumpinimo (tėvai neatlaikė skausmo, kurį sukėlė šis Putino sprendimas). Klierikas Vasaris visada abejojo ar gerai atlieka išpažintį, jausdavo įtampą Šventųjų mišių metu, nemėgo rengtis bei elgtis kunigiškai. Jis niekaip negebėjo atsispirti moterims, kurios budavo vaizduojamos kaip didžiausios kunigų priešės. Būtent viena iš jų – Auksė, pastumėjo Liudą Vasarį tinkama kryptimi – atsisakyti kunigystės ir išlaisvinti vidinį poetą. Tai nebuvo taip lengva, nes 20 a.