Baltijos regiono prekyba Prekės, maršrutai ir transporto priemonės (XVI-XVII a. )

Įvadas. Abiejų tautų respublikos prekyba. Žemės ūkio pertvarka, valakų reforma ir palivarkas. LDK Prekybos raida. Upių svarba LDK ekonomikoje. Mugės ir ATR prekybos maršrutai. Hanzos sąjunga. Keleivinio ir prekybinio transporto priemonės. Sausumos kelių transportas. Plaukiojančių priemonių naudojimas. Kapitalizmo atsiradimo ežuomazgos xvi amžiuje. Išvados. Literatūros ir šaltinių sąrašas.

Baltijos jūrą galima pavadinti ekonominės ir politinės raidos pokyčių Naujųjų amžių pradžioje simboliu. Nors kaip rašo Davidas Kirby’s, Baltijos jūros vaizdinys europiečių sąmonėje nuo seniausių laikų buvo visiškai kitoks nei Viduržemio jūros, laikomos civilizacijos lopšiu. Jau pats pietų pakrantes skalaujančios Viduržemio jūros pavadinimas byloja apie pagrindinio susisiekimo kelio reikšmę užsimezgant civilizacijai. Baltija, priešingai, buvo suvokiama kaip šaltas užutekis pačiame civilizuotojo pasaulio pakraštyje. Smėlingos, nederlingos Šiaurės Europos žemės, didžiuliai Skandinavijos miškai tebuvo atšiauri, nesvetinga Europos žemyno periferija. Septyniskart trumpesnis nei Viduržemio jūros šiaurinis kelias, nors ir žinomas, europiečiams ilgai atrodė ne toks patrauklus¹.

Istoriografijoje pabrėžiama, kad kylant grūdinių kultūrų kainoms XV a. pabaigoje didėjo didžiojo kunigaikščio bei stambiosios žemėvaldos arimų plotai grūdams auginti. Atsirado galimybė realizuoti kur kas didesnį nei vidaus rinkoje žemės ūkio produkcijos kiekį. XV a. pabaigoje žemvaldžio dvaras iškyla kaip stambi agrarinės gamybos įmonė greta smulkiosios valstiečių ir eilinių bajorų ūkių gamybos. Pastarosios produkciją daugiausia suvartodavo patys ūkiai, o stambūs feodaliniai dvarai jau ėmė veikti besiklostančią rinką ir lemti ekonominį šalies potencialą⁴.

Nuolat didėjanti grūdų ir kitos žemės ūkio produkcijos paklausa Vakarų Europos rinkose skatino Lietuvos didįjį kunigaikštį bei žemvaldžius ieškoti, kaip greitai bei efektyviai padidinti žemės ūkio gamybos apimtis, išnaudoti miškų resursus, organizuoti ir plėtoti produkcijos eksportą. Istoriografijoje 1514–1529 m. laikotarpis laikytinas ūkio ir administracijos reformos Lietuvos didžiojo kunigaikščio valsčiuose ir dvaruose pirmųjų žingsnių naujoviškos ūkininkavimo sistemos link⁵. Ūkinių, organizacinių ir administracinių priemonių įgyvendinimą Lietuvos valdovo žemėse pratęsė XVI a. vidurio pertvarkymai, apibendrintai vadinami Valakų reforma (1557 m.)⁶. Valakų reformos nuostatai skelbė (be taisyklingo trilaukio įvedimo), jog didysis kunigaikštis savo valdose nori turėti rinkai gaminančių lažinių palivarkų⁷. Istoriografijoje pažymima, kad Valakų reforma ir

16 a. antroje pusėje tęsėsi LDK ūkio pakilimas. Valstybinėse žemėse buvo baigta Valakų reforma, kuri pajamas padidino net kelis kartus. Pats valakų reformos siekis buvo padidinti didžiojo kunigaikščio iždo pajamas, tolygiai paskirstyti valstiečiams feodalines prievoles. Bendras ūkinis Lietuvos kaimo potencialas per keliolika metų gana staigiai išaugo. Didžiojo kunigaikščio pajamos iš dvarų (apie 20 tūkst. grašių kapų) padidėjo daugiau kaip tris kartusꝰ. Pamatę Valakų reformos efektą, apie 1560 m. ją savo žemėse ėmė vykdyti ir ponai¹⁰. Intensyviausiai šis procesas vyko didžiojo kunigaikščio domeno branduolyje – senojoje istorinėje Lietuvos žemėje (tarp Nemuno vidupio ir Neries). Stambiose ponų valdose kūrėsi analogiški dvarai ir palivarkai. Dvaro arimai atsirado ir eilinių bajorų žemėse, jų valdos ėmė vadintis dvarais¹¹.

Įstatyme nurodyta, kad visa kiekvieno didžiojo kunigaikščio dvaro ir valsčiaus žemė paskelbta visiška valdovo nuosavybe ir buvo sujungiama į vieną plotą, išmatuotą valakais (LDK žemės ploto vienetas, apie 21,38 ha ploto). Žemė aplink dvarą buvo priskirta palivarkams¹², kuriuos aptarnaudavo kaimai.