Ebbinghauso „pozicinio efekto“ tyrimas

Įvadas. Darbo tikslas. Metodika. Tiriamasis – 32 m. Pirmo kurso studentė. Naudojama aparatūra – Kompiuteris su instaliuota programa „Ebbinghaus“. Darbo eiga Eksperimentinis Ebinhauso kreivių pozicinio efekto tyrimas susideda iš trijų dalių. Rezultatai ir jų aptarimas. Pirmumo efekto pabaiga. Išvados.

Atmintis – toks psichinis pažintinis procesas, kai informacija iš aplinkos įsimenama, išlaikoma ir atgaminama (Palujanskienė ir Jonušienė, 2010). Dauguma informacijos, ypač jau šiek tiek pažįstamos įsimename nevalingai, be jokių pastangų. Galime atsiminti veidus, vietas, vardus to net nenorėdami. Tačiau, kad įsimintume valingą informaciją, reikia pastangų ir sutelkimo dėmesio (Jusienė ir Laurinavičius, 2007).

Tyrinėjant atmintį tyrimų pradininkas buvo vokiečių mokslininkas Hermanas Ebbinghausas. Jis tyrinėjo žmogaus atminties ypatumus, žmogaus gebėjimą atsiminti ir išlaikyti informaciją savo atmintyje ir užmiršimo procesus. Tyrimus atliko pats su savimi, rašydamas beprasmius skiemenis, garsiai juos skaitydamas bandant atsiminti, o vėliau skaičiuojant kiek tiksliai juos atgamino pagal tvarką, kuria buvo pateikta informacija įsiminimui. Atlikti eksperimentai parodė, kad iš karto po medžiagos pateikimo didžiausia tikimybė yra atsiminti pirmuosius ir paskutiniusius paeiliu išdėstytus informacijos elementus. Blogausia prisimenama viduryje esanti informacija. Tai Ebbinghausas pavadino „poziciniu efektu“. Pirmųjų simbolių geresnis atgaminimas vadinamas „pirmumo efektu“, o paskutinių „naujumo efektu“. (Švegžda ir Stanikūnas, 2014).

Šiuo efektu galima naudotis norint paveikti auditorija ar klausytojus. Televizijos debatų laidos dalyviai stengiasi kalbėti pirmieji ir/arba paskutinieji. O tų kurių žodis bus suteiktas laidos viduryje, mintys neišliks televizijos žiūrovų atmintyje, nebent būtų pasakyta jiems reikšminga informacija (Jusienė ir Laurinavičius, 2007).