Ebbinhauzo „Pozicinio efekto“ tyrimas

Įvadas. Darbo tikslas. Ištirti Ebbinhauzo „Pozicinio efekto“ kreives. Darbo užduotys. Metodika. Rezultatai. Rezultatų aptarimas. Išvados.

Mes, žmonės, negalėtume kokybiškai gyventi be atminties, nes ji mums svarbi ateities planavimui remiantis savo patirtimi ar objektų atpažinimui. W. James suskirstė atmintį į dvi rūšis: pirminę (trumpalaikę) ir antrinę (ilgalaikę). Pirminė atmintis – informacija, kuri dabar apsvarstoma, o antrinė atmintis – žinios esančios nesuaktyvintoje būsenoje už sąmonės ribų (Martišius, 2006).

Psichologas H. Ebbinhausas atmintį tyrinėjo laboratorinėmis sąlygomis (Martišius, 2006). Mokslininkas tyrė pats save , kaip jis išmoksta žodinę medžiagą ir kaip ją užmiršta (Myers, 2000). Visų pirma jis pašalino semantinį faktorių pasirinkdamas beprasmius skiemenis, kurie nesukelia kokių nors asocijacijų ar sužadina vaizduotę. Tiriamasis turėjo įsiminti visus pateiktus skiemenis ir po to turėjo juos atkartoti eilės tvarka. Tuomet psichologas savo eksperimentų dėka išsiaiškino, kad įtaka skiemenų sekos įsiminimui turi elementų demonstravimo greitis. Tai reiškė, kad geriau įsimenami tie elementai, tarp kūrių rodymo yra ilgesnės pauzės. Taip pat įtakos atgaminimo procesui turi elemento pozicija sekoje. Šis reiškinys vadinamas Poziciniu efektu, kai elementai, kurie yra sekos pradžioje ir pabaigoje geriau įsimenami, nei tie elementai, kurie yra sekos viduryje. Pirmumo efektu vadinama, kai geriau prisimenami pirmieji elementai, o taip yra, nes pirmieji parodyti elemantai patenka į ilgalaikę atmintį dėl kartojimo. Naujumo efektu vadinama, kai geriau prisimenami paskutiniai elementai, o taip yra, nes šie elementai yra atgaminami iš trumpalaikės atminties.