Ernestas Hemingvėjus Atsisveikinimas su ginklais

Amerikietis, frederikas henris buvo savanoris įstojęs į italų armijos sanitarinį dalinį.

Kartą jis nuėjęs į ligoninę susipažino su anglų medicinos seserimi ketrina barkli.

Frederikas gyveno su draugu rinaldžiu (jis buvo jautruolis), taip pat karininku, kuris beje ir supažindino jį su seserimi ketrina.

Kartą visi sužinojo, kad aukštupy prasidės puolimas ir jie turėjo ten važiuoti. Prieš kelionę leitenantas užsuko į ligoninę pas ketriną. Ji nuo kaklo kažką nusikabino ir padavė leitenantui. Jis pamatė, kad ten šventas antanas, ir pasak jos jis padeda ir henris prižadėjo jį saugoti dėl jos.

Iki reikiamos vietos jie važiavo kalnais ir labai ilgai. Tuo pat keliu slinko kariuomenė, kiti sunkvežimiai, mulai su kalnų pabūklais ir tolumoje jie pamatė tiltą, kurį turėjo pervažiuoti,o kitoje jo pusėje sugriauti miestelio namai. Tą miestelį jie ir turėjo užimti. Nuo šautuvų ir kulkosvaidžių ugnies juos saugojo ten esantis upės krantas. Majoras pasakė, kad jeigu viskas praeis gerai, leitenantas bus apdovanotas. Laukdami puolimo jie su majoru ir kitais dar išgėrė. Leitenantas rūpinosi ir šoferiais, davė jiems cigarečių, užsakė maisto. Šiaip ta ataka buvo tiesiog skirta atitraukti dėmesiui nuo tos vietos, kur prasidės tikras puolimas. Staiga austrai pradėjo šaudyti iš visų pabūklų. Krito sviediniai, o jų žmonės dar nebuvo gavę valgyti, todėl leitenantas krintant sviediniams, skeveldroms ir plytgaliams su pagalba atnešė makaronų, kurie nors ir nebuvo tinkamai paruošti, bet tiko. Jie baigė valgyti ir staiga leitenantas išgirdo kostelėjimą, o po to kažkas žybtelėjo ir jis pajuto, kaip palik o savo kūną ir ilgai skrido. Kai manė jog yra miręs po truputėlį ėmė grįžti atgal. Į juos pataikė minosvaidžio sviedinys, ir leitenantą sužeidė minos skeveldra. Jis atsibudo ir pajuto, jog negali pajudėti, o šalia jo kažkas šaukė ir verkė. Kai vargais negalais pasisuko pažiūrėti, pamatė, jog ten pasinis, o jo kojos buvo sutriuškintos aukščiau kelių. Viena koja buvo iš vis nutraukta, o kitą prilaikė sausgyslės ir kelnių skarmalai, o šlaunis traukėsi ir krūpčiojo. Frederikas norėjo jam padėti, bet negalėjo pakrutėti. Vėliau vos prislinkęs arčiau pamatė, kad pasinis miręs ir susirūpino kur kiti trys. Atsisėdęs jis suprato, kad yra sužeistas ir apžiūrėjęs savo kojas, pamatė, jog kelias nusuktas į šoną. Neilgai trukus atėjo kiti šoferiai ir pakėlę jį, nunešė įtvarstomąjį punktą, keletą kartų nukritę nuo sviedinių trenksmo. Jį ten apžiūrėjo ir rūpinosi.