ES strukturinių fondų parama Lietuvos žemės ūkiui

Nuo senų laikų žemės ūkio verslo šaka istoriškai išliko viena reikšmingiausių ūkio šakų Lietuvoje, turinti esminės įtakos ekonominiams, socialiniams, etnokultūriniams bei gamtosauginiams procesams. Pasak K. Ališausko ir kt. (2012), žemės ūkio reikšmę Lietuvos ūkiui didina žemės ūkio tradicijos bei palankios gamtinės sąlygos; tokia padėtis teikia geras perspektyvas šalies ekonominei ir žemės ūkio plėtrai. Tačiau būtina pabrėžti, jog siekiant sėkmingai plėtoti šią sritį būtini materialiniai ištekliai, modernizavimui ir plėtrai – didelės investicijos. Bene svarbiausias derybų objektas Lietuvai stojant į Europos Sąjungą buvo žemės ūkis. Žemės ūkis yra labai intensyviai reguliuojama bei pagrindinė iš ES biudžeto remiama ekonominės veiklos sritis (V. Vilpišauskas, 2003).

Integracija į ES buvo bene svarbiausias Lietuvos užsienio politikos strateginis tikslas ir Lietuvai tapus šios sąjungos nare, ji gavo galimybę naudotis ES teikiamais privalumais. ES struktūrinės paramos fondai skirti žemės ūkiui visų pirma siekia padėti prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių ir socialinių sąlygų, kurios vis dar ryškios Lietuvoje. Gaunama parama žemės ūkiui ypatingai svarbi, kadangi parama skiriama iš struktūrinių fondų suteikia galimybę Lietuvai lengviau konkuruoti su kitomis šalimis, skatina žemės ūkio verslo plėtrą, didina gyventojų užimtumą bei technologijų plėtrą, jų modernizavimą, tuo pačiu gerina Lietuvos ekonominę situaciją.

Būdama ES dalimi Lietuva, anot V. Pukelienės (2008), derina žemės ūkio strategiją su ES tikslais ir gauna paramą žemės ūkiui, kuri skirstoma atsižvelgiant į Lisabonos strategiją, Europos Bendrijos kaimo plėtros gaires, nacionalinius dokumentus. Struktūrinių fondų parama Lietuvos žemės ūkiui ypač svarbi dėl kelių aspektų: daugiau nei pusė Lietuvos teritorijos – žemės ūkio paskirties žemė, kaimiškose vietovėse gyvena trečdalis šalies gyventojų, daugelis jų verčiasi žemės ūkio veikla, žemės ūkio sritis sukuria apie 8 – 10 % BVP, o šios srities produkcija užima beveik penktadalį šalies eksporto. Būtina pabrėžti, kad žemės ūkis – visuomenės ekonominės ir socialinės gerovės veiksnys, tad stiprinant žemės ūkio gamybinę bazę, plėtojant infrastruktūrą, modernizaciją taip pat gerėja ir kaimo žmonių gyvenimas. Galima teigti, kad žemės ūkis teikia neabejotiną naudą Lietuvos gyventojams ir šalies ūkiui, o ES struktūrinių fondų parama žemės ūkiui neatsiejama šios gerovės dalis.

Darbo tikslas: Išanalizuoti ES struktūrinių fondų paramą Lietuvos žemės ūkiui.

Darbo uždaviniai:

Aptarti ES struktūrinių fondų paramos raidą Lietuvos žemės ūkio srityje;

Įvertinti ES struktūrinių fondų paramos naudą Lietuvos žemės ūkiui;

Susipažinti su ES struktūrinių fondų paramos reikšme Lietuvos žemės ūkiui.

Žemės ūkis apibrėžiamas kaip viena svarbiausių ir didžiausių materialinės gamybos šakų, skirta tenkinti gyventojų poreikiams, gaminti maisto produktams, pramonei tiekti žaliavų (J. Čiulevičius, 2007). Tad suprantama, kad dar prieš stojant į ES, ši ūkio šaka buvo itin svarbi Lietuvoje.

Parama žemės ūkio sritims skiriama iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF), kuris, anot D. Trakelio (2008), įsteigtas 1962 m. pagal politikos finansavimo bendrosios žemės ūkio Reglamentą Nr. 25. Lietuvos stojimas ir narystė ES atvėrė plačias galimybes žemės ūkio srities stiprinimui, panaudojant ES finansinę paramą per šiuos ES finansinius instrumentus:

pagal Kaimo plėtros 2014-2020 m. programą.

Pasak L. Matulevičiūtės ir kt. (2010), ES struktūrinių fondų parama gali pasinaudoti įvairios žemės ūkio, kooperatinės bendrovės, ūkininkai, kaimo gyventojai, kaimo bendruomenės, valstybinės institucijos ir privačios įmonės, nevyriausybinės organizacijos, mokymo institucijos ir kitos žemės ūkio sektoriui priklausančios organizacijos. Paramos lėšas buvo galima panaudoti žemės ūkio technikos, įrengimų ir mechanizmų, statybinių medžiagų, statybos ir rekonstrukcijos darbų, programinės įrangos pirkimui bei bendrųjų išlaidų (konsultavimo išlaidos, susijusios su projekto parengimu) padengimui. Deja, ši parama nebuvo lengvai prieinama, kadangi norint gauti šias išmokas, buvo privaloma parengti projektą, kuris turėjo atitikti labai daug bendrųjų visiems projektams keliamų bei specifinių tinkamumo kriterijų. Pasitaikius taip, kad pareiškėjas, neatitinka bent vieno iš šių kriterijų, jis netenkdavo teisės kreiptis dėl struktūrinės paramos.