Fizinė ir dvasinė tremtis literatūroje

Fizinė ir dvasinė tremtis literatūroje. Balys Sruogas savo romane „Dievų miškas“. Francas Kafka. „Metamorfozė“.

XXa. vidurio katastrofų literatūros rašytojas Balys Sruogas savo romane „Dievų miškas“ vienas pirmųjų lietuvių literatūroje pavaizdavo kenčiantį žmogų, kuris yra priverstinai išvežtas iš tėvynės. Romano epicentru tampa Štuthofo koncentracijos stovykla, kuri atsirado Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Ši sotovykla tapo nacistinio lietuvių naikinimo ir pavergimo simboliu. Joje kalėjo elitas, politiniai ir socialistiniai aktyvistai iš 28 šalių, kurie galėjo bent kiek pakenkti naciams. Vienas iš kalinių buvo pats autorius Balys Sruoga, kuris lageryje išbuvo „tik“ 2 metus. Savo romane jis vaizduoja nužmoginimo sistemą ir siaubingas kalinių kalėjimo sąlygas. Kalinius nužmoginti pradedama vos atvykus į Štuthofą. Atvykėliai apgyvendinami menkuose „barakuose“, kurie Sruogai primena tvartus ir būdas, o ne gyvenamąsias patalpas. Žmonės apgyvendinami lyg gyvuliai tvarte: čia jų glaudžiasi kelis kartus daugiau nei turėtų glaustis. Nužmoginimas buvo vykdomas ir surašinėjant kalinius. Suteiktas numeris kaliniams tapdavo jų pasu, kurio buvo nevalia pamesti. Pasak Sruogos, „Galva galima pamesti, bet numerio ne: daug svarbiau...“ Lageryje iš žmogaus buvo atimta ne tik laisvė, bet ir tapatybė žmogus tampa tik eilute skaičių ir tam tikros spalvos trikampiu. Dėl šių priežasčių kalinys lageryje jaučiasi lyg daiktas, nes yra visiškai priklausomas nuo aukštesniųjų norų, nuotaikos ir užgaidų. Kalinio gyvybės bevertiškumą, menkumą ir visišką priklausomybę nuo SS valdininkų Sruoga nusako taip: „SS nariai galėjo kalinį kiekvieną minutę nušaut, pakart, pagaliu ar akmeniu užmušt, mesti šunim sudraskyti, apiplėšti, išplakti, degutu ištepti ir taip toliau, ir taip toliau.