Froido, Adlerio, Jungo ir James'o asmenybių teorijų palyginimas

Froido, Adlerio, Jungo ir James'o asmenybių teorijų palyginimas.

Šiandienos psichologijos moksle egzistuoja įvairios kryptys, bandančios paaiškinti skirtingą žmonių sąveiką su juos supančiu pasauliu ir visuomene. Psichologijos krypčių kūrėjai, analizavę skirtingą žmonių elgesį ir požiūrius, sukūrė skirtingas jų formavimosi ir buvimo visuomenėje teorijas. Taip atsirado asmenybės teorijos, kuriomis vadovaudamiesi, psichologai bandė išsiaiškinti pagrindinius žmogaus elgesio ir minčių motyvacijos veiksnius. Šiame darbe pasirinkta apžvelgti šių žymių psichologų ir vienų iš pionierių – Williamo James‘o, Zigmundo Froido, Karlo Gustavo Jungo ir Alfredo Adlerio asmenybės teorijų konsepcijas. Darbe siekiama teorijas palyginti remiantis kai kuriais iš šių Hjelle L. A. ir Ziegler D. J. pateiktais asmenybės teorijų komponentais: 1) asmenybės struktūra, 2) motyvacija, 3) vystymusi, 4) psichopatologija.

Teorijų lyginimas yra aktualus, nes padeda išryškinti jų panašumus ir skirtumus. Galima būtų teigti, jog konsepcijų lyginimas gali padėti labiau įsigilinti ir suprasti teorijų esmę ir jų idėjų pritaikymo galimybes. Be to, neretai remiantis tik viena ar dviejomis panašiomis asmenybės teorijomis gali būti klaidingai paaiškinta atskiri asmenybės būdo bruožai ir elgesio motyvacija. Juk asmenybės teorijos ir buvo sukurtos kaip priemonės, padedančios suprasti skirtingų žmonių psichiką. Todėl įvairių asmenybės teorijų teiginių ir argumentacijų lyginimas padeda pasiekti visapusiškesnį požiūrį į asmenybės mokslą, kuris padeda apibūdinti ir paaiškinti veiksnius, lemiančius skirtingą žmonių charakterį, gyvenimo būdus. Dėl to šio darbo tikslas būtų išsiaiškinti kiek minėtų psichologų asmenybės teorijos yra skirtingos ir turinčius bendro sąlyčio taškų.

Pirmasis iš darbe nagrinėjamų psichologijos pionierių būtų W. Jamesas – JAV filosofas ir psichologas, funkcionalizmo krypties atstovas. Harvardo universitete, pradėjęs dėstyti fiziologiją ir po to palaipsniui priėjęs prie psichologijos studijų ir dėstymo, 1890 metais jis parašė vieną pirmųjų dviejų dalių psichologijos vadovėlių studentams ,,Psichologijos pagrindai“. Šiame veikale, W. James‘as atskleidžia asmenybės sampratą, kuria, nors ir ne taip aiškiai išskirta iš bendrų James‘o psichologijos nuostatų, galime laikyti asmenybės teorija. Visų pirma W. James‘as pateikia savimonės struktūrą, kuria galime palyginti su vėlesnių psichologų Froido ir Jungo asmenybės struktūromis. Pasak W. James‘o, žmogaus savimonė susidaro iš dviejų dalių – trancedentinio „Aš“ (a pure or trancedental I) ir objektyviojo, empirinio „Mano“ (objective, empirical Me).

Be savimonės struktūros James‘o teorija išsiskiria ir motyvaciniu/žmogaus vystymasį ir elgesį lemiančiu elementu. Kurdamas „Savojo Aš“ (The Self) teoriją, W. James akcentavo savivertės svarbą kiekvienos asmenybės gyvenime. Kuo labiau realus savivaizdis atitinka idealujį, tuo asmenybė turi didesnę savivertę, o esant didesniam neatitikimui – mažesnę. Pagal šią teoriją, savivertė gali būti pakeliama įgyjant daugiau turto, mezgant daugiau socialinių santykių ar plėtojant dvasinį gyvenimą ir t.t.. Tad galima būtų teigti, jog savivertė priklauso nuo savimonės dalių sąveikos (materialiosios, socialinės ir dvasinės). Taigi pasak W. James‘o žmogus, siekdamas išlaikyti stabilią savivertę, turi liautis būti perfekcionistu ir stengtis suderinti asmeninius idealus su realybe.