Hipokrato etika skaidrės

HIpokrato etika ir kiti istotiniai medicinos etikos aspektai. Hipokratas (460-377 m. pr. Kr. ). Medicininės etikos ištakos. Hipokrato etikos įsigalėjimas. Hipokrato priesaikos reikalavimai gydytojui. Hipokratiškosios tradicijos kritika. Indijos medicinos etikos bruožai. Kinų medicinos etikos bruožai. Japonų medicinos etikos bruožai. Islamo medicinos etikos bruožai. Percivalis ir XIX a. medicinos etika. XX a. medicinos etika. Bandymų pvz. „Bandymai“. Niurnbergo kodeksas, 1947 m. Helsinkio deklaracija. Sukilimas tyrimų pasaulyje ir „Bioetinis“ atgimimas. Literatūra.

Hipokrato “Priesaika” gimė V a. pr. m. e. Graikijoje. Tai nedidelis vadinamųjų Hipokrato raštų, įvairių antikinių medicinai skirtų darbų rinkinio fragmentas. Vakarų medicininės etikos ištakos siekia antiką. 1948 m. tapo Ženevos deklaracijos pagrindu, parodydamas hipokratinės dorovės gyvybingumą bei fundamentalumą. Gydytojas buvo tas asmuo, kuris gebėjo numatyti ligos eigą ir patarti, ar jau laikas užbaigti gyvenimą, pvz. savižudybe. Toks veiksmas buvo vertinamas kaip žmogaus pergalė prieš likimą, jo išminties ir valios stiprybės įrodymas. Gydytojo ir paciento bendravimo forma – pacientas neinformuojamas apie ligas, gydymo eigą ir perspektyvą. Toks bendravimo modelis atspindi fundamentalią tiek medicininę, tiek apskritai profesinės etikos problemą – pagarbos paciento asmenybei ir jo gerovės puoselėjimo konfliktą.

Antikos pabaigoje įvyko pokyčiai pagal “Priesaiką”: chirurgija buvo atskirta nuo medicininės praktikos, visuotiniais tapo aborto, eutanazijos bei savižudybės draudimai. Todėl šį laikotarpį galima laikyti ilgaamžės ir gyvybingos tradicijos įsigalėjimo pradžia. Šios idėjos pradėjo vyrauti antikos saulėlydyje, po krikščionybės įsigalėjimo Europoje turėjo panašumų su judėjiška-krikščioniška etika – besąlygiška žmogaus gyvybės apsauga ir artimojo meile. Vakarų medicina pirmąją pažintį su šia priesaika turėjo X a., kai kartu su kitais graikų raštais į Europą atgabeno arabai. Vėliau lėtinių ir navikinių susirgimų terapijos dorovinės nuostatos metė iššūkį visažiniam tradiciniam gydytojui. Pastebėta, kad ir skirtingos vertybės, gydymo taktikos pasirinkimas, ligų diagnostikos kriterijai lemia paciento išgijimą.