Kaip kančią interpretuoja XX a. vidurio dramaturgai Balys Sruoga bei Antanas Škėma?

Kaip kančią interpretuoja XX a. Vidurio dramaturgai Balys Sruoga bei Antanas Škėma?

Garsus filosofas Šopenhaueris buvo teigęs, kad kančia yra žmogaus gyvenimo esmė. Kančia iš tikro neišvengiamas dalykas nei vienam individui. Literatūroje tai ypač atskleidžiama draminėse situacijose, aprašant karų įvykius. Dėl to kančios tema akcentuojama katastrofų laikotarpio literatūroje, kai kone kiekvienas žmogus, patekęs į karo nemalonumus, tampa sutrikęs, šokiruotas kitų nužmogėjimu. Kaipgi kančią interpretuoja XX a. vidurio dramaturgai Balys Sruoga bei Antanas Škėma?

Katastrofų laikotarpio kūrėjas Balys Sruoga memuaruose „Dievų miškas“ aprašo kenčiantį žmogų, patekusį į koncentracijos stovyklą, ten patiriantį nepagarbą, nužmogėjimą ir matantį šiurpius vaizdus. Ši tema labai artima pačiam autoriui dėl to, nes tai jo paties atsiminimai. Balys Sruoga buvo ištremtas į Štuthofo lagerį, kad taptų įkaitu prieš jaunuolius, kurie nestoja į vokiečių kariuomenę. Inteligentui teko praeiti pragaro kančias ir turėti ryžto išlikti žmogišku tokioje nežmogiškoje aplinkoje. „Dievų miško“ parašymo laikotarpis – Antrojo pasaulinio karo metai, Vokietijos okupacija. Balys Sruoga memuaruose aprašo sargybinių žiaurumą su kaliniais, mirties beprasmiškumą ir net kanibalizmo atvejus. Jis, kaip rašytojas, kenčia dvasiškai – nebemato knygų ir išsimokslinimo prasmės, kai vyksta tokie nužmogėjimo procesai.