Ar galima gyventi be kaukių? Antanas Škėma, Viljamas Šekspyras ir Balys Sruoga

Ar galima gyventi be kaukių? Antanas Škėma, Viljamas Šekspyras ir Balys Sruoga.

Kaukė padeda žmogui paslėpti tikruosius jausmus, kuriuos jaučia. Kiekvienas iš mūsų sutiktų, kad susidūrus su sunkumais viena iš išeičių apsimesti, kad nieko blogo su tavo gyvenimu nevyksta ir užsidėti linksmo žmogaus kaukę. Toks kaukės užsidėjimas simbolizuoja melą ir tampa išsigelbėjimu sunkiomis akimirkomis. Vienas iš tokių kūrinių, kuris atskleidžia veikėją, kuris visą gyvenimą buvo prisidengęs kauke tai XX a. modernisto Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“. Romane pasakojama apie emigravusį Antaną Garšvą, kuris stengiasi išlikti stiprus, nepasiduoti žmogų žlugdančiai rutinai ir išlaikyti blaivų protą. Šiame romane dominuoja sąmonės srautas. Pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas liftininkas Antanas Garšva. Jis jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai išgyvena būties beprasmybę ir savo padėties tragizmą. Protagonistas atlieka žmogaus identitetą naikinantį viešbučio keltuvininko darbą. Antanas Garšva privalo dėvėti teatrinį kostiumą primenančią uniformą ir baltas lyg chirurgo pirštines, kurios paslepia jo bajorišką kilmę ir sąsają su tėvyne liudijantį ženklą – motinos dovanotą žiedą. Atlikdamas beprasmį darbą, gyvendamas svetimoje, angliškai kalbančioje visuomenėje, sirgdamas psichine liga pagrindinis veikėjas kenčia. Apsivilkęs uniformą Antanas Garšva yra suvaržytas, kadangi taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą bei elgesį. Keltuvas, kuriame dirba protagonistas, yra vaizduojamas kaip kalėjimas, XX amžiaus Sizifo bausmės kalnas. Švarko atlapų kampuose pritvirtintas skaičius „87“ paverčia jį savotišku robotu, neturinčiu jokių individualybės žymių. Antanas Garšva jaučiasi lyg būtų kaukas iš Johano Štrauso operetės. Jis norėtų nusivilkti uniformą ir būti tiesiog kūrybine asmenybe, tęsti Mažvydo pradėtus darbus, tačiau būtinybė užsidirbti pragyvenimui trukdo jam būti laisvam. Nuo kitų viešbučio darbuotojų Garšva skiriasi tuo, kad jis yra poetas, kuris kasdienybės rutinai ir aplinkos gniuždymui priešinasi nuolatinėmis kūrybinėmis pastangomis. Visame romane Garšva sprendžia daugybę egzistencinių klausimų. Veikėjas tarsi kauke prisidengia nuo visų viešbučio lankytojų. Tai įrodo, jog mintyse Garšva keikia keltuvo lankytojus, o išorėje užsideda kaukę, šypsosi ir taria mandagias išmokas frazes. Taip užsidėjęs kaukę Garšva bando paslėpti savo tikrąsias mintis ir jausmus, kurie užplūsta suvokiant, kad viešbučio lankytojams jis tėra paprastas žmogus, lyginamas su keltuvo mechanizmu. Taigi, sunkiomis akimirkomis gyventi be kaukės neįmanoma, nes ji tampa išsigelbėjimu kenčiančiam žmogui.