Kiaulių laikymo ir šėrimo technologijos

Įvadas. Kiaulių laikymas. Kiaulių laikymo sistemos. Penimų kiaulių laikymas. Kuilių laikymas. Kiaulių šėrimo technologijos. Penimų kiaulių šėrimas. Išvados. Literatūra.

Tikslas: žinoti kiaulių mitybos ir laikymo sąlygas.

Uždaviniai: iškeltam tikslui numatomi šie uždaviniai:

Susipažinti su kiaulių laikymo sąlygomis

Susipažinti su kiaulių (atskirų grupių) šėrimo technologijomis

Laikymas naudojant kraiką. Tokia kiaulidė yra pigesnė. Kraikas viena svarbiausių gyvulių gerovės užtikrinimo sąlygų. Tačiau toks laikymo metodas turi ir minusų. Kreikiant padidėja dulkėtumas. Naudojant kraiką, gulėjimo vieta turi būti nuolat valoma, be to, vasarą kraikas trukdo gyvuliams atvėsti. Auginant kiaules ant gilaus kraiko galima visiškai atsisakyti tvartų šildymo. Auginant kiaules ant ištisinių grindų ir nešildomuose tvartuose būtina, kad kiaulės turėtų sausą ir šiltą guolį.

Nujunkius paršelius, paršavedės paprastai po 4 7 dienų surujoja. Kiaulių ruja tęsiasi iki 3 parų, tad paršavedės šiuo metu būna neramios, joms reikia ramybės. Todėl tuoj po sukergimo jas reikia 3 4 paras laikyti atskiruose narvuose arba boksuose, o po to vėl gražinti į bendrą gardą. Gardo individualiam laikymui plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,0 2 , gardo sienelės ilgis 1,5 m. Boksų ilgis, įskaitant lovį, turėtų būti 230 240 cm, o plotis 65 70 cm. Jaunoms kiaulaitėms užtenka boksų, kurių plotis 60 cm, ilgis 210 220 cm. Boksų aukštis 110 120 cm. Individualiuose boksuose kiaules galima individuliai šerti, geriau taikyti veterinarinę priežiūrą, patogu, jei reikia pakartotinai sėklinti, kiaulės mažiau traumuojamos. Jei boksų arba individualių gardų yra daugiau po sukergimo kiaulės gali būti juose laikomas net iki 4 savaičių, iki tol kol nustatomas jų paršingumas.

Atjunkytas ir sukergtas paršavedes laikant grupėmis, būtina naudoti kitokias šėrimo sistemas. Gardų konstrukcijos įtakoja paršavedžių elgesį. Kergiamos ir paršingos paršavedės, laikomos mažesnėmis grupėmis, reikalauja didesnio ploto, nei laikomos didesnėse grupėse. Laikant sukergtas kiaulaites ir paršavedes grupėmis, kuriose yra mažiau kaip 6 kiaulęs, laisvas grindų plotas kiekvienai kiaulei turi būti 10proc. didesnis. Laikant grupėmis rekomenduojama garde laikyti 6 10 paršavedžių.

Paršeliai yra ypač jautrūs aplinkos temperatūrai. Naujagimių paršelių termoreguliacija yra silpna, sustiprėja paršeliams augant. Esant optimalioms sąlygoms, guolyje paršeliai praleidžia per parą 75 80proc. laiko. Tinkamiausia guoliolio medžiagų paviršiaus temperatūra naujagimiams paršeliams yra 39C. Ir didėjant amžiui ji mažėja. Guolyje jokiu būdų neleistini skersvėjai, paršeliai guli šonu greta vienas kito. Kai paršeliai guli krūvomis vienas ant kito tai požymis, kad jiems peršalta. Geriausia paršelius šildyti iš viršaus ir apačios, Optimalus guolis iš trijų pusių atskirtas sienelėmis, o iš viršaus – pridengtas. Viršaus dangtis turi būti lengvai nuimamas. Pirmomis paršelių dienomis dangtis nuimamas ir jie papildomai šildomi lempomis.

Nujunkymas paršeliams sukelia stresą. Be to jeigu nujunkymas – motinos ir jos pieno netekimas – dar sutampa su nujunkytų paršelių pergrupavimu ir perkėlimu į kitas patalpas, stresas dar padidėja. Todėl paršelių negalima iškarto pergrupuoti, nei perkelti į kitas patalpas. Juos reikia nors porą savaičių laikyti tame pačiame garde. Dar geriau, kai paršeliai nujunkomi, iškart neišvarant paršavedės, o tik atskiriant paršelių ir paršavedžių gardo dalis. Jei tvartuose nepalaikoma reikiama temperatūra, nujunkytiems paršeliams paprasčiausiai tikslinga pritaikyti vietinį apšiltinimą. Guoliavietės, įrengtos ant betoninių grindų turi būti gausiai kreikiamos. Guoliavietės plotas turi būti reguliuojamas kilnojama pertvara. Esant žemai oro temperatūrai tikslinga gardus ne tik kreikti, bet ir pridengti. Tačiau uždengus gali kauptis drėgmė, tikslingiausia būtų uždengti grotelėmis ir apdengti šiaudais