Kompiuterinių žaidimų medija: virtualumo ir realios kultūros sąsajos

Šiais laikais jau yra pakankamai sudėtinga įsivaizduoti gyvenimą be virtualaus pasaulio, kadangi vis daugiau žmonių, o ypatingai vaikų įsitraukia į kompiuterinių žaidimų pasaulį. O žaidimų šiais laikais yra pačių įvairiausių. Labai dažnai nutinka, kad tėvai patys pastūmėją vaiką žaisti kompiuterinius žaidimus, kadangi tėvai nuolat užsiėmę, neturi laiko ir jiems reikia, kad vaikas būtų užimtas ir jiems netrukdytu. Kai yra paleidžiamas kompiuterinis žaidimas tėvams būna ramu. O juk nėra jokia paslaptis, kad vaiką ugdo patys įvairiausi dalykai, tai yra žaislai, žmonės, prie to prisideda ir kompiuteriniai žaidimai, kuriuos savo vaikams kartais įbruka patys tėvai. Nauja šių dienų vaiko žaidybinės veiklos forma tai kompiuteriniai žaidimai.

Kompiuteriniai žaidimai šiais laikais yra taip ištobulinti, kad labai dažnai mūsų smegenys sutrinka, kadangi žaidimų grafika nuolat tobulėja ir tampa neįmanoma plika akimi atskirti kur yra žaidimas, o kur yra tikrovė. Žaidimai kartais atrodo taip realiai, kad realybė persipina su virtualiu pasauliu. Dėl šios priežasties žmonės vis daugiau juos žaidžia ir juos perka. Kompiuteriniai žaidimai tapo dominuojančia medija. Taigi ką mes iš tiesų galime pasakyti apie šios naujos medijos teikiamą žalą ir naudą.

Kompiuteriniai žaidimai šiuolaikinėje visuomenėje, ypač jaunimo tarpe yra labai populiarūs. Tačiau iš tiesų kompiuterinius žaidimus žaidžia tiek vaikai tiek ir suaugę. Žinoma, suaugusieji žaidžia labai dažnai, bet jie patys sugeba rinktis, kokių žaidimų jiems reikėtų ir kokius jie žaidimus jie nori žaisti. Tačiau kalbant apie vaikus yra visiškai kitaip tik maža dalis žaidimų yra skirti vaikams. Todėl vaikai dažniausiai kompiuterinius žaidimus renkasi atsitiktinai, tačiau tėvai turėtų atkreipti dėmesį į tai kokius žaidimus žaidžia jų vaikai ir kodėl jie pasirenka būtent tokius žaidimus.

Daugelyje pasaulio šalių kompiuteris yra jau senai žinomas ir į kasdieninį gyvenimą įsiliejęs prietaisas. Yra keliami reikalavimai, kad kiekvienas vaikas įgytų kompiuterinį raštingumą, tačiau jau yra įrodyta, kad daugelis vaikų išmoksta kompiuterio pagrindus jau būdami ikimokyklinio amžiaus, kadangi kompiuteris vaikui tampa žaislu. Taip pat yra labai svarbu, kad su kompiuteriu vaikai dažnai susipažįsta ne ugdymo įstaigoje, o tėvai vaikams dažnai nemoka parinkti tinkamų žaidimų.

Remiantis tyrimų duomenimis, teigiama, kad kai kurie vaikai gali būti išskirtinai jautrūs negatyviai smurtinio turinio žaidimų įtakai (Funk, 2001). Tokia tyrimų rizikos grupė yra vadinama ,,didelės rizikos” žaidėjais. Tai yra vaikai, kurie linkę žaisti smurtinius žaidimus dėl nesugebėjimo prisitaikyti realiame gyvenime. Tokiu būdu virtualus kompiuterinių žaidimų medijos pasaulis tampa tarsi problemų sprendimu , tačiau iš tiesių kompiuteriniai žaidimai tik sukelia naujas problemas, kadangi daugelis žmonių į kompiuterinių žaidimų medijas pasineria tokioje situacijoje, kai jiems kažkas nesiseka realybėje tai gali būti mokslai, darbas arba kita veikla, todėl jie tikisi, kad jiems pasiseks virtualioje erdvėje. Taip pat rizikos grupei yra priskiriami žaidėjai, kuriems agresyvūs žaidimai provokuoja agresyvų elgesį. Tokioje situacijoje kompiuteriniai žaidimai tampa pernešami į tikrovę.