Konstitucija Konstitucijų rūšys Konstitucijos funkcijos

Pirmoji rašytinė konstitucija pasaulyje buvo priimta dar XVIII amžiuje, nuo to laiko demokratinės valstybės ėmė kurti savo įstatymų rinkinius, kurie gintų piliečių laives ir teises, bei apibrėžtų jų pareigas.

Nagrinėjant ir bandant suprasti šį dokumentą, pirmiausia reikėtų įsigilinti į pačius pradmenis: kas tai yra konstitucija, koks jos apibrėžimas, kokios jos rūšys bei funkcijos.

Bendriausiu požiūriu konstitucija yra sistema teisės normų, paprastai turinčių aukščiausią teisinę galią ir nustatančių žmogaus, visuomenės ir valstybės tarpusavio santykių ir pačios valstybės sutvarkymo pagrindus. Taip pat, konstitucija neretai yra vadinama pagrindiniu valstybės įstatymu pabrėžiant būtent tai, kad jokie kiti toje valstybėje galiojantys ar naujai priimami įstatymai neturi prieštarauti konstitucijai.

Konstitucinės teisės moksle terminas „konstitucija“ dažniausiai vartojamas dviem prasmėmis:

Įvairių konstitucijų turinys yra panašus, nes jos turi tą patį tikslą – nustatyti tinkamą valdžios organizavimą. Kadangi kiekviena valstybė kuria skirtingus įstatymus, konstitucijos taip pat nėra vienodos. Nekalbant, kad skiriasi jų turinys, konstitucijos gali būti įvairių formų.

Pirmiausia, išskiriamos rašytinės ir nerašytinės konstitucijos. Rašytinę konstituciją sudaro vienas aktas, arba kelių konstitucinių įstatymų visuma, o nerašytinė susideda iš daugelio įstatymų, konstitucinių papročių (ir) ar precendentų. Nerašytinės konstitucijos pavyzdys – Didžiosios Britanijos valdymas, o rašytinių konstitucijų atsiradimas siejamas su antifeodalinėmis revoliucijomis.