Konstruktyvistinė ugdymo filosofinė koncepcija

Konstruktyvizmas – tai kryptis, pasireiškianti įvairiose mokslo, meno, literatūros srityse. KONSTRUKTYVIZMAS XX a. pab. vis dažniau pradėta kalbėti apie konstruktyvizmą.

Filosofas Giambatistos Vico (1668-1744) suvokia, kad žmogus gali aiškiai suprasti tik tai, ką jis sukonstravo. H. von Foersterio manymu, konstruktyvizmas bando siūlyti naudingą mąstymo būdą ir daugiau nieko.

D. Wolffas išskiria tokias konstrukty-vizmo prielaidas.

Kompleksiniai žinių komponentai – galimybė bet kada juos pasitelkti į pagalbą.

Smegenys negali iš principo atspindėti pasaulio; Visos žinios egzistuoja tik žmonių galvose; Žinios konstruojamos tik remiantis asmenine patirtimi.

Kiekvienas žmogus kontroliuoja savo tikrovę, paskui ją bando susieti su aplinka.

Užduotys turi būti ne per lengvos ir atitikti aktualųjį mokinio išsivystymo lygmenį.

Mokymasis per veiklą nepasieks jokių rezultatų, jeigu veikla apsiribos tik abstrakčiuoju mokymusi.

Mokymo procese būtina sudaryti galimybę savarankiškai ir išradingai įgyti naujas žinias.

Mokinys nėra pasyvus mokytojo perteikiamos informacijos priėmėjas, bet aktyvus žinių apie jį supantį pasaulį konstruotojas.

Mokinys perima vis daugiau atsakomybės už savo mokymosi proceso planavimą, valdymą ir kontroliavimą.

Mokymasis negali būti atsietas nuo realaus gyvenimo.

XX a. pab. pradėta daugiau kalbėti apie konstruktyvizmą. Dažnos diskusijos, moksliniai straipsniai ir tiriamieji darbai, skleidžiantys konstruktyvistines idėjas, sužavėjo daugelį psichologų, pedagogų ir edukologų, ypač žinių įgijimo problemų tyrėjus. Pasak R. Schuimeisterio, žmogaus smegenys reliatyviai uždara, save organizuojanti ir informaciją apdorojanti sistema, kurios veikla daugiausia nukreipta į savo vidaus vyksmus, o ne į išorinio pasaulio informacijos ir dirgiklių apdorojimą.