Kvėpavimo sistemos anatomijos ir fiziologijos pagrindai

Tema. Kvėpavimo sistemos anatomijos ir fiziologijos pagrindai. Kvėpavimo takus sudaro. Įkvėpimas ir Iškvėpimas. Tema. Kvėpavimo sistemos patologinė fiziologija. Ūminis bronchitas. Lėtinė obstrukcinė plaučių liga LOPL. Lėtinis kvėpavimo nepakankamumas. Plaučių uždegimas pneumonija. Plaučių arterijos tromboembolija.

Kvėpavimo takuose cirkuliuoja įkvėptas ir pašalintas iš plaučių oras. Plaučiuose iš įkvėpto oro deguonis patenka į kraują, o šis išnešioja jį po visą organizmą. Iš kitų organų kraujas į plaučius atneša nereikalingą anglies dioksidą. Jį mes iškvepiame kartu su plaučiuose likusiu oru. Dujų apykaita tarp kraujo ir plaučių vyksta smulkiausiose plaučių dalelėse – alveolėse.

Prie kvėpavimo organų dar priskiriami ir plaučius supantys dariniai – krūtinės ląsta, kvėpuojamieji raumenys, plaučių kraujagyslės, limfagyslės.

Kvėpavimo takus sudaro: nosis, ryklė, burnos ertmė (viršutiniai kvėpavimo takai), gerklos, trachėja, bronchai (apatiniai kvėpavimo takai). Kvėpavimo takuose dujų apykaita nevyksta. Juose oras sušildomas, apvalomas nuo dulkių ir mikroorganizmų.

Vidutiniškai žmogus įkvepia 16-20 (12-16) k/min. Moterys kvėpuoja dažniau, vyrai rečiau. Žmogui miegant kvėpavimas sulėtėja iki 12 k/min. Tačiau dėl fizinio krūvio kvėpavimas gali padažnėti iki 60 k/min. Taip pat kvėpuojame dažniau kai susijaudiname ar išsigąstame. Kvėpavimo judesius reguliuoja pailgose galvos smegenyse esantis kvėpavimo centras. Jo veikla priklauso nuo CO2 kiekio kraujyje. Kuo jo daugiau, tuo stipriau kvėpuojama. Kvėpavimo dažnis keičiasi atliekant fizinį darbą. Kuo sunkesnis fizinis darbas, tuo kraujyje daugiau CO2 ir tuo intensyviau, dažniau bei giliau kvėpuojame.

Deguonis patenka per nosies ertmę į trachėją. Vėliau trachėja išsišakoja į dvi pagrindines atšakas, vadinamas bronchais, kurios veda į plaučius Tam, kad deguonis pasiektų plaučius, mūsų organizmas kvėpavimo metu sukuria žemesnį slėgį nei yra aplinkoje. Taip deguonis savaime plūsta į plaučius ir užpildo alveolių ertmes.

Plaučiai. Plaučių audinys sudarytas iš plonasienių oro pūslelių – alveolių. Jų skersmuo 0,1-0,2 mm. Alveolės glaudžiai susijusios su plaučių kapiliarine sistema. Per alveoles, (kurių yra apie 300 mln.), vyksta dujų apykaita. Jos yra plonomis sienelėmis, kad lengviau praeitų dujos, drėgnu vidumi, gausiai apraizgytos kapiliarų (net 70 proc. alveolių paviršiaus sudaro kapiliarai). Veninis kraujas kapiliaruose virsta arteriniu. Anglies dioksido prisotintas kraujas, pasisavintas iš viso organizmo, nešamas į alveolių kraujagysles kur difuzijos būdu pašalinamas anglies dioksidas ir pasisavinamas deguonis. Labai svarbu, kad plaučiai išliktų drėgni, neprarastų šilumos ir nesusidurtų su infekcijų sukėlėjais. Nuo to juos ir apsaugo kvėpavimo takai.

Normaliai kvėpuojant iš esmės dirba tik diafragma, o prireikus papildomo oro (pvz., sportuojant) arba priverstinai įkvėpiant/ iškvėpiant, prisijungia ir tarpšonkauliniai raumenys.

Išvardyti kvėpavimo sistemos patologines būkles. Paaiškinti kvėpavimo sistemos ligų išsivystymo priežastis. Apibūdinti kvėpavimo sistemos simptomus. Apibūdinti patologinio kvėpavimo dažnį ir tipus. Išvardyti kvėpavimo sistemos ištyrimo metodus.

Bronchinė astma – tai lėtinė uždegiminė kvėpavimo takų liga. Jos metu bronchų spindis susiaurėja, gleivinė paburksta ir ima gaminti daugiau sekreto. Visa tai sąlygoja įvairaus laipsnio kvėpavimo takų obstrukciją (kliūtį orui cirkuliuoti).

Astminė būklė – užsitęsęs labai sunkus astmos priepuolis. Tai gyvybei pavojinga būklė.

Priežastys. Manoma, jog ligos atsiradimui turi įtakos tiek genetiniai, tiek aplinkos veiksniai. Sąveika su įvairiomis medžiagomis, sukeliančiomis alergiją ar dirginančiomis odą ir kvėpavimo takus, gali paskatinti astmos atsiradimą. Rūkymas, viršsvoris ar nutukimas, darbas su cheminėmis medžiagomis ar tiesiog buvimas šiltose, drėgnose, blogai vėdinamose patalpose didina riziką susirgti bronchine astma.