Literatūra kaip istorinės patirties liudijimas

Literatūra istorinės patirties liudijimas. Jonas Biliūnas, Antanas Škėma, Balys Sruoga. „Balta drobulė“. „Dievų miškas“. Kalbėjimo planas.

DĖSTYMAS Lietuvių autorių kūriniai supažindina mus su sukrėtimų laikotarpių įvykiais.

XIX amžiaus antrosios pusės Rusijos imperijos priespaudos atspindys Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“.

XX amžiaus vidurio partizaninio karo, ideologinės priespaudos ir emigranto patirties apmąstymas Antano Škėmos romane „Balta drobulė“.

Išeivio būties problemos: egzistenciniai ir tautinės tapatybės klausimai.

Svarbu kalbėti apie totalitarinių režimų vykdytus nusikaltimus prieš žmogų ir žmogiškumą.

Literatūriniai liudijimai padeda mums pažinti istoriją per asmeninius autorių išgyvenimus.

Žymaus senovės romėnų politiko Cicerono teigimu, istorija – tikras praeities liudininkas, tiesos šviesa, gyvoji atmintis. Istorija primena mums tuos praeities įvykius ir aplinkybes, be kurių mes nežinotume, kas iš tikrųjų vyksta dabar. Praeitį mes dažniausiai pažįstame per istorinių šaltinių informaciją. Dažnai yra sakoma, kad praeitis gyva, nes liudija ir jos „liudininkų“ yra labai daug: vaizdo įrašai, senos nuotraukos, architektūrinis paveldas, iš kartos į kartą perduodamos dainos. Tačiau svarbiausiu praeities liudininku visada buvo ir bus literatūra. Todėl šiame kalbėjime pasistengsiu atskleisti ir aptarti, kaip lietuvių rašytojų Jono Biliūno, Antano Škėmos ir Balio Sruogos kūriniai liudija apie skaudžiausius Lietuvos istorijos įvykius ir jų aplinkybes.

XIX amžiaus antrosios pusės literatūroje apmąstomas laikotarpis, kai lietuvių tautai teko patirti Rusijos imperijos priespaudą, valdžios neteisybes, nežmoniškumą. Pavyzdžiui, Jono Biliūno apysakos „Liūdna pasaka“ veiksmas vyksta 1863 m sukilimo laikotarpiu. Apysakoje autorius pavaizduoja šio sukilimo tragiškas pasekmes: sukilėlių ir kunigų sušaudymą, nekaltų žmonių sumušimą, moterų ir vyrų uždarymą į kalėjimą, mirties bausmes. Pagrindiniai kūrinio veikėjai Petras, jo žmona Juozapota ir jų dar negimęs vaikelis, jauna šeima, šioje apysakoje atstovaujanti daugelį Lietuvos šeimų ištikusį likimą. 1863m. caro priespaudoje buvę lietuviai nusprendė sukilti. Vienas iš sukilėlių ir buvo pagrindinis kūrinio veikėjas Petras, kurio paveikslas atspindi moraliai tauraus valstiečio kovotojo įvaizdį. Petro laisvės troškimas buvo toks stiprus, kad jis nieko nepranešęs žmonai išėjo į sukilimą. Jauni kaimo vyrai buvo beatodairiškai įtikėję galimybe įveikti okupantus, tačiau bėgant laikui paaiškėjo, kad nebus taip lengva. Galima tai susieti ir su autoriaus tikslu šioje apysakoje – pasmerkti carizmo priespaudą, valdžios neteisybes, nežmoniškumą, iškelti liaudies kovos su carizmu moralinį aukštumą. Pirmieji iš kūrinio veikėjų apie žiaurų carinės Rusijos režimą prabilo kunigas ir senoji ubagė. Ubagėlės lūpomis Biliūnas pasakoja apie negailestingą generalgubernatorių, kuris liepė sušaudyti kunigus už jų skatinamą pasipriešinimo judėjimą. Be to, užsimenama ir apie 1831 metų sukilimą tąkart irgi daug jaunų valstiečių žuvo arba buvo sutraumuoti. Taigi senosios ubagės personažas pasitelkiamas perduoti žinutei apie istorinę atmintį.