Lyčių sistema

Įvadas. Kas yra lytiškumas? Lytinis auklėjimas šeimoje. Tėvų ir vaiko lyties vaidmuo lytinio tapatumo stadijoje. Žaidimas ir lytiškumas. Išvados. Literatūros šaltiniai.

Darbo aktualumas. Šeimos samprata ir jos interpretacija susijusi su šalies kultūriniu kontekstu ir tradicijomis. Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus šeimos apibrėžimus.

Tradicinių modelių poveikiui didelėje visuomenės – ir ekonomiškai stiprių, ir ekonomiškai silpnų šalių – dalyje sumenkus, vaikai neteko nedviprasmiškų bei teigiamų orientyrų, tuo tarpu tėvai nėra pasirengę tinkamiems atsakymams (Ginott, 1999).

tėvo ir motions bendravimas, auklėjimas savo pavyzdžiu (Gučas, 1990).

Didžiausią vaidmenį vaiko saviidentifikacijos procese vaidina tėvai (Šalkauskis, 1991, Iljin, 2006). Priskiriant save vyriškajai ar moteriškajai lyčiai vaikui neišvengiamai kyla du tarpusavyje susiję klausimai: “kas aš?” ir “kokia lyties, kuriai priklausau, paskirtis?” Mergaitės lengviau ir greičiau nei berniukai atranda savo lyties paskirtį. Pirmasis žmogus, su kuriuo vaikas ankstyvuoju vaikystės periodu dažniau bendrauja ir kuris vaikui fiziologiškai būtinesnis, yra mama. Berniuko saviidentifikacija užtrunka ilgiau ir yra sunkesnė nei mergaitės. Berniukui tėtis turėtų būti atsakas į jo lyties tapatumo paieškas. Tačiau su tečiu ankstyvojoje vaikystėje tenka susidurti žymiai rečiau nei su mama. Todėl berniuko saviidentifikacijos pradžia yra kiek kitokia nei mergaitės. Mergaitė, tapatindama save su maam, nesunkiai išsiaiškina savo lyties misiją. Tuo tarpu berniukas, iš pradžių daugiau laiko praleisdamas su mama ir laikydamas ją žymiai patrauklesne nei tėtis, susitapatina su ja. Berniuko lytinis tapatumas, skirtingai nei mergaičių, yra dvifazis: pirmoji fazė - moteriškoji/femininė, antroji -vyriškoji/maskulinė (Badinter, 2003; Iljin, 2006). Berniuko ateityje laukia tikrai sunki užduotis – pakeisti pirminę moteriškąją tapatybę į vyriškąją. Kartais berniukai gana ilgai nesupranta, kokios gi tos tėvo funkcijos. O jei šeima išsiskyrusi, savęs pažinimas būna dar sunkesnis ir ilgesnis. Mokslininkai, tyrę berniukų elgesį, pastebėjo, jog pirmaisiais dvejais gyvenimo metais berniukams ypač būtinas tėvas. Berniukai, kurie ankstyvojoje vaikystėje jo neteko, turi daugiau asmenybinių trukūmų, palyginti su netekusiais tėvo vėlesniame amžiuje (Badinter, 2003).

E.P.Iljinas, remdamasis R.Parke nuomone, teigia, jog tėvui palikus šeimą, kurioje auga 5 metų neturintis sūnus, pastarasis vėliau bus daug labiau priklausomas nuo savo bendraamžių ir žymiai mažiau pasitikės savimi, palyginus su to paties amžiaus berniukais, augančiais abu tėvus turinčioje šeimoje Iljin, 2006). Nematydamas vyriškojo pavyzdžio, berniukas konstruoja savo vyriškumo sampratą, remdamasis ne tuo, kas yra tikrai vyriška, o tuo, kad vyriška yra tai, kas nėra moteriška. Jis mano, kad visa tai, kas yra moteriška, yra bloga ir vyrui netinkama. Suaugę dažniausiai taip pat prisideda prie tokios jo vyriškumo sampratos: užuot palaikę ir skatinę jo vyriškumo pradus, smerkia už “nevyrišką” elgesį.