Mačernio sonetai analizė

Mačernio sonetai. Pavadinimas. Kas pavaizduota. Vertybės. Pagrindinė mintis.

Pirmoje dalyje vaizduojama kaip lyrinis subjektas (pavaizduotas kaip vaikas) su senole saugojo namus. Kol senolė meldėsi, vaikas stebėjo saulę pro langą. Vaikas yra tarsi užhipnotizuotas šviesos einančios pro langą. Paukščio šešėlis uždengia sklindančią šviesą ir vaikas pradeda verkti, krenta į senolės rankas. Senolė guodžia vaiką ir prižada visada jį gint nuo to paukščio.

Antroje dalyje vaizduojamas veiksmas po daugelio metų, kai senolė yra jau mirusi. Nors ir lyrinis subjektas kartais jaučiasi džiaugsmingas, dažnai užgožia liūdesys. Lyrinis subjektas prisimena senolę. Paskutinėje strofoje pasirodo lyrinio subjekto motina – ji mirties ženklas.

Kalbama apie meilę iš pirmo žvilgsnio. Jauni žmonės kurie akivaizdu, kad myli vienas kitą yra per daug drovūs ir neištaria žodžio „myliu“. Todėl dabar gailisi to nepadarę.

Kalbama apie rudenį, jo grožį, vasaros atsisveikinimą. Dangaus melsvumas lieka kaip atsiminimas. Baigiasi kūrybos metas. Lyrinis subjektas kažko ilgisi, vėjas perteikiamas kaip atsisveikinimas.

Lyrinis subjektas savo sielą „maitina“ mokslu ir menu. Siela niekada nepasisotina ir geidžia vis daugiau, palyginama su pantera. Taip pat geidžia amžinybės.

Kalbama apie gyvenimo kelio pasirinkimą. Lyrinis subjektas prilygina savo gyvenimą vaisiui, sako, kad jis beprasmis, gyvenimas jam kaip našta. Lyrinis subjektas pavargsta nuo tokio gyvenimo, bet jeigu apie tai pamiršta, vėl mėgaujasi gyvenimo vaisiais.

Vaizduojama mirtis gyvenimo arenoje. Vaizduojama kova tarp žmogaus ir mirties. Žmogus prilyginamas gyvuliui (buliui), o mirtis – Toreador (bulių kovotojui). Kovą visada laimi mirtis. Šią kovą stebi Dievai, ja mėgaujasi, todėl leidžia naujus būrius žmonių į gyvenimą.

Lyrinis subjektas yra laukuose vidurnaktį, klausosi tylos, kalbasi su savimi. Mėgaujasi vienišumu nakties, netgi pradeda verkti iš džiaugsmo, jaučiasi laimingas, paguostas.

Lyrinis subjektas yra niūrus, patiria daug sunkumų, netikėtai iš gyvenimo prašo jų dar daugiau. Prašydamas šių išbandymų, lyrinis subjektas siekia labiau sustiprėti („kas tavęs nenužudo, padaro tave stipresniu“). Lyrinis subjektas atsisako draugystės, meilės. Mano, kad šie dalykai jį pražudys švelnumu.

Lyrinis subjektas jaučiasi neramus, jam sunku išreikšti savo nerimą, su žodžiais dar sudėtingiau. Jis skuba surimuoti savo praeitį. Supranta, kad ne jam skirta aprašinėti praeitį.