Medžiagų atsparumo pagrindai

Mechaninių bandymų metu nustatomi ribiniai įtempimai, kuriuos pasiekus, įvyksta konstrukcijos detalės suirimas. Ribiniais įtempimais, esant statiniam apkrovimui, plastiškoms medžiagoms yra takumo riba, trapioms – stiprumo riba. Ribinių įtempimų santykis su įtempimais, susidarančiais veikiančioje detalėje, vadinamas stiprumo atsargos koeficientu ir žymimas raide n:.

Akivaizdu, kad nepakankamo dydžio stiprumo atsargos koeficientas negarantuos konstrukcijos patikimumo, o stiprumo atsargos koeficientas su per didele atsarga sąlygos medžiagos pereikvojimą ir konstrukcijos svorio padidėjimą. Pjūvis, kuriam stiprumo atsargos koeficientas mažiausias, vadinamas pavojingu. Minimalų būtiną stiprumo atsargos koeficientą vadina leistinu ir žymi nadm.

Leistinas stiprumo atsargos koeficientas priklauso nuo medžiagos sąvybių, kokybės ir jos vienalytiškumo, apkrovų suvokimo tikslumo, konstrukcijos reakcijos ir daugelio kitų veiksnių. Plastiškoms medžiagoms.

Ribinio įtempimo santykis su stiprumo atsargos koeficientu vadinamas leistinuoju įtempimu.

Konstrukcijos detalės stiprumo sąlyga ta, kad didžiausi joje susidarantys įtempimai (darbiniai) neturi viršyti leistinųjų:.

Jeigu leistinieji įtempimai tempiant ir gniuždant skiriasi, tai jie yra žymimi atitinkamai.

Skaičiuojamoji formulė tempiant ir gniuždant esti tokio pavidalo: ir suvokiama taip: normalinis įtempimas pavojingame pjūvyje, apskaičiuotas pagal formulę σ=N/A, neturi viršyti leistinosios įtempimų reikšmės.

Jeigu sijos ašis vertikali, tai savasis svoris sukelia tempimo arba gniuždymo deformacijas. Panagrinėkime nekintamo skerspjūvio siją, kurios svoris G, ilgis l, viršutinis sijos galas įtvirtintas ir veikia tik savojo svorio apkrova.