Meilės samprata filosofijoje - Antikoje

Įv adas. Meilės samprata filosofijoje. Meilė pagal Platoną. Meilė pagal Aristotelį. Meilės samprata literatūroje. Meilė Antikos literatūroje. Meilė Antikos mitologijoje. Išv ados. Literatūra.

Darbo objektas – meilė Antikoje. Darbo tikslas: išanalizuoti meilės sampratą Antikoje.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti meilės sampratą Antikos grožinėje literatūroje ir mitologijoje.

2. Atskleisti Antikos mąstytojų meilės sampratą.

Darbo metodai:

1. Mokslinės ir grožinės literatūros analizė.

2. Informacijos sisteminimas.

3. Apibendrinimas

Antika – senovės istorijos laikotarpis, trukęs apytikriai nuo 1250 m. pr. m. e. iki 476 m. Tai harmonijos ir tobulumo era, kuomet visos svarbiausios žmogaus vertybės buvo idealizuojamos, o dvasinės – iškeliamos į ypač aukštą gėrio lygmenį. Būtent todėl, mano nuomone, siekiant suvokti meilės reikšmę, tikslingiausia remtis itin nuodugniai šią būseną nagrinėjusių ir aprašiusių Antikos filosofų idėjomis.

Trečioji, pati aukščiausia ir ideali meilės rūšis ir yra „platoniška meilė“. Platonas idealios meilės klausimą iškėlė knygoje „Puota, arba apie meilę“. Šiame kūrinyje skelbiama nesavanaudiškos, sąžiningos, tyros meilės idėja, iš kurios vėliau kilo gerai žinomas posakis „Platoniška meilė“. Platonui tokia meilė reiškė gėrį, o gėris – dieviškumą, moralę praturtinančią energiją. Tačiau „platoniška meilę“ laikyti vien vaikiškai naivia ir tyra meile yra kiek netikslu. Anot Platono, ši meilė yra lyg savotiškas kelias į meilę visiems žmonėms. „Platoniškai“ mylėti tai lyg laiptais kilti nuo vieno gražaus kūno prie dviejų, o nuo dviejų — prie visų. Išmokus mylėti gyvybę, reikia kilti į meilę gyvenimui ir ieškoti dar gilesnio pasaulio suvokimo bei jį tobulinti. Galiausiai reikia kopti į „aną“ pažinimą, aukščiausiojo grožio pažinimą, nes tik taip galima suprasti, kas iš tiesų yra gėris.

Analizuojant Platono meilės filosofiją, ypač akivaizdus skirstymas į geresnio bei prastesnio lygio meilę ir net savotiškas skeptiškumas: Platono suvokimu, ideali meilė yra tik ta, kuri lemia dvasinį tobulėjimą, o fiziniais žmogaus poreikiais ir instinktais pagrįsta meilė nereikalauja ypatingų gebėjimų ir apie ją neturėtų būti kalbamą kaip apie didžią būseną.

Viena iš Aristotelio išskiriamų meilės rūšių – pasiaukojanti meilė (Agape). Tai dvasinė, nesavanaudiška meilė. Tokia meilė užtikrina mylinčio žmogaus siekį padaryti viską, kas lemtų mylimojo gerovę. Dėl meilės besiaukojantis žmogus nereikalauja atlygio ar to paties mainais. Būtent todėl agape laikoma aukštesniu reiškiniu nei jausmai. Ne veltui ji dažnai vadinama krikščioniškąja meile: Biblijoje žmogaus pasiaukojimas dėl kito skelbiamas kaip viena svarbiausių dvasinių vertybių.

Kita meilės rūšis – neįpareigojanti meilė (Ludus). Tokia meilė neretai vadinama „žaidimu“, kadangi nereikalauja atsakomybės ir yra paremta vien žmogaus instinktais ir fiziniais poreikiais bei potraukiais. Ši meilės pagrįsta netikru nuoširdumu ir savotiškai saldžiu melu, lemiančių trumpalaikę, lengvai atslūgstančią ir galiausiai nuoboduliu pakeičiamą aistrą.