Meninės veiklos, meninio užimtumo kaip socialinės paslaugos taikymas senyvo amžiaus žmonėms

Įvadas. Senatvės samprata. Senėjimo pasekmės. Senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybės pokyčiai socialiniame kontekste fiziniai, psichiniai, socialiniai. Tarptautiniai teisiniai dokumentai, Lietuvos įstatymai ir kiti norminiai aktai, reglamentuojantys senyvo amžiaus žmonių socialinę apsaugą. Socialinės paslaugos senyvo amžiaus žmonių bendruomenėje. Meninio užimtumo poveikis senyvo amžiaus žmonių socialinės sveikatos gerinimui Laisvalaikio organizavimas vyresnio amžiaus asmenims. Pagyvenusių žmonių užimtumo tyrimas. Išvados. Literatūra. Priedai.

Viena iš gyvenimo kokybės galimybių senyvo amžiaus žmonėms yra meninis užimtumas, meninė veikla. Menas, meninė kūryba gali būti naudojami senyvo amžiaus žmonių gyvenime, kaip terapinė priemonė, efektyvus gydymo metodas padedantis žmonių socialinės sveikatos gerinimui. Meninio užimtumo, dailės kaip terapinės priemonės įtaką senyvo amžiaus žmonių gyvenime, sociokultūrinio darbo ir laisvalaikio užimtumo reikšmę nagrinėjo, T. Dalley (2004 m.), M. Spierts (2003 m.). Meno terapijos, meninio užimtumo aspektus, sociokultūrinę veiklą bendruomenėje nagrinėjo mokslininkės V. Aleksienė.

Meninės veiklos, meninio užimtumo kaip socialinės paslaugos taikymas senyvo amžiaus žmonėms, paremtas moksliniais tyrimais Lietuvoje, yra naujas dalykas.

Darbo tikslas- ištirti meninio užimtumo kaip socialinės paslaugos poreikį senyvo amžiaus žmonių bendruomenėje.

1. Išskirti teorines senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybės pokyčių prielaidas socialiniame kontekste;

2. Išanalizuoti meninio užimtumo taikymo situaciją senyvo amžiaus žmonių bendruomenėje;

3. Atskleisti meninio užimtumo poreikį senyvo amžiaus žmonių psichosocialinės savijautos ir į(si)traukimo į bendruomenę aspektu.

Senatve kaip reiškiniu pradėta domėtis ir jį tirti palyginus neseniai – tik XX a. antrojoje pusėje. „Pradedant XX-XXI a. sandūra, gyventojų senėjimas tapo visuotiniu reiškiniu, aprėpusiu ne tik labiau išsivysčiusias valstybes, bet ir mažiau išsivysčiusias šalis“ (Mikulionienė, 2011, p. 220). Šiandien ypač sparčiai senėja Europos šalių gyventojai, tuo pačiu ir Lietuvos gyventojai. Lietuvoje senyvo amžiaus asmuo apibrėžiamas kaip „sukakęs senatvės pensijos asmuo, kuris dėl amžiaus iš dalies ar visiškai yra netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime“ (Socialinių paslaugų įstatymas, 2006). Įvairūs autoriai senyvo asmens amžių nurodo skirtingai. Todėl tiksliai apibrėžti nuo kada prasideda žmogaus senatvės pradžia yra gana sudėtinga. Jungtinių Tautų patvirtintas senatvės kriterijus yra 60 metų, o Pasaulinės sveikatos organizacijos - 65 metai. Tačiau, kai kuriose valstybėse, kur žmonių būsimo gyvenimo trukmė yra pasiekusi gana aukštą lygį, galima išskirti ir kitą - 80 metų gyventojų pogrupį.

L. Žalimienė (2005), išskiria trečiojo amžiaus žmones, tai yra 60 - 65 metų tarpsnis, kurių „dauguma jau nebedalyvauja darbo rinkoje, tačiau pakankamai yra veiklūs, o antrojo - 80 metų ir vyresniojo amžiaus - žmonėms priskiriami vadinamajam ketvirto amžiaus žmonėms, kurių galimybės savarankiškai garantuoti savo fizinį, psichinį bei socialinį saugumą labai ribotos ir jiems reikia daugiau įvairių paslaugų“ (Žalimienė, 2005, p. 12). Senatvės kaip amžiaus tarpsnio suvokimą S. Mikulionienė (2003) traktuoja kaip keliasluoksnį. Pirma, senatvės pagrindą sudaro žmogaus organizmo funkcijų gebėjimų raidos etapas, kai organizme prasideda degeneracijos procesai, kurių tempai ir mąstai yra individualūs. Antra, senatvės požymiai ir rodikliai yra socialinio apibrėžimo reikalas. Trečia, skirtingose visuomenėse senatvės sąvokos interpretavimas susijęs su skirtingų kultūrų nulemtais senatvės įvaizdžiais. Vienur senstančio žmogaus statusas visuomenėje didėja, o kitur mažėja.