Pasirinkto straipsnio recenzija „Aušroje“

Pasirinkto straipsnio recenzija „Aušroje“. Lietuvių skundas. Jonas Basanavičius.

Jono Basanavičiaus straipsnyje 1402m. „Lietuviu skundas“, laikraštyje „Aušra“ yra nagrinėjama senovės lietuvių kančios ir priespaudos tema kylanti iš Kryžiuočių ordino agresijos. Tekstas atskleidžia senovės lietuvių patirtį, kai šalis ir jos gyventojai nuolatos kentėdavo nuo kryžiuočių išpuolių ir prievartos. Kodėl kryžiuočiai rinkosi smurto ir prievartos kelią norėdami skleisti tikėjimą, kokią įtaką tai padarė lietuviams?

Teksto turinys pateikia įvairius pavyzdžius apie lietuvių kančias, kurias jie patyrė kryžiuočių puldinėjimo metu. Aptariama, kaip kryžiuočiai degino bažnyčias, namus, vagė jų turtą, grobė vaikus. Pavyzdžiui, viena citata iš straipsnio teigia: „Kiek kartu Krizokai uzpula ant svetimos zemes, pirmucziausiai siunczia pirm savęs Prusus del praliejimo zmogiszko kraujo.“ Ši citata atskleidžia, kad kryžiuočiai dažnai pasitelkdavo prūsus, kad šie vykdytų žudynes prieš lietuvius, taip siekiant išvengti tiesioginio kontakto su savo priešais. Mano nuomone, galbūt net norint sudaryti įspūdį, jog kryžiuočiai čia yra nieko dėti.

Kita reikšminga straipsnio dalis pabrėžia ir lietuvių kultūros ir tradicijų išsaugojimo problemą. Autorius pabrėžia, kad „jie ticzia velinas su kriksztu musu zemeje; neįtaise nei vienos bazniczios ir nei vieno nedave mums kunįgo“. Kryziuociai ne tik fiziškai naikino lietuvius, bet ir siekė sunaikinti jų kultūrinį paveldą. Ši citata teigia, kad kryžiuočiai iš tiesų nesiekė skleisti krikščionybės, o veikiau naudojosi religija kaip priemone pavergti ir pasinaudoti lietuviais. Iš to galima suprasti jog krikštas nebuvo galutinis kryžiuočių tikslas, o labiau kaip politinis įrankis pateisinti savo veiksmus.

Taip pat galima įžvelgti ir lietuvių skepticizmą dėl prievartinio krikšto, tai apibūdina ši citata: „Teisibe, jog Prusai jau pakriksztiti tape, bet jie tiek jau supranta dalikuse tikibes kaip ir mes.