Pedagoginės minties raida

XIX a. pab. Pedagoginė mintis suaktyvėjo sustiprėjus tautiniam sąjūdžiui. Lietuvos pedagogai aktyviai domėjosi užsienio pedagogika, todėl Vakarų Europoje keliamos pedagoginės idėjos rado gyvą atgarsį ir Lietuvoje. Gyvai buvo svarstomi vaikų pažinimo, jų veiklos ir aktyvinimo klausimai, darbo mokyklos bei „veiksmo“ pedagogikos idėjos ir pan.

Vakarų Europoje, kaip ir Lietuvoje pedagogikos šaknys glūdi liaudies ugdymo praktikoje. Tai atsispindi liaudies kūryboje – patarlėse, priežodžiuose, pasakose, dainose ir pan. Pedagogikos plėtojimąsi ilgus amžius veikė krikščioniškoji ideologija, kuri nuo IV a. pr. tapo oficialia Romos imperijos religija. Pedagoginė mintis tapo sudėtine teologijos dalimi ir propagavo įgimtą žmogus prigimties nuodėmingumą, asketizmą, sielos tobulinimą, žmogaus paruošimą pomirtiniam gyvenimui. Bažnyčios veikėjų tarpe buvo labai išsilavinusių to laikotarpio filosofų ir rašytojų, pvz., Tomas Akvinietis, kūrusių pedagoginius traktatus, teikusių pedagoginius patarimus.