Pedagoginės minties raida Lietuvoje ir pasaulyje lyginamuoju aspektu

Pedagogikos istorijoje, kaip teigia J. Žilionis, svarbios tokios ugdymo teorijos, srovės kaip sensualistinė srovė ( Dž. Lokas), socialinė- filantropinė ir ugdymo psichologizavimo sintezė ( Pestalocis), religinės krypties pedagogika ( F.Fiorsteris ir M. Pečkauskaitė). Taip pat reikšmingi gamtiškumo ir humaniškumo principai ( J.A. Komenskis), tautiškumo principas (K.Ušinskis, S. Šalkauskis, A.Maceina). Taip pat 16-17 a. žymesnių Lietuvos švietimo veikėjų ir pedagoginės minties reiškėjų paminėtini A. Kulvietis, M. Mažvydas, M. Daukša, Žygimantas Liauksminas, S.Daukantas, M. Valančius.O žymiausi švietėjai Anglijoje- D. Hiūmas, Prancūzijoje- S. L. Monteskje, Voiltaire, D. Didro, Vokietijoje- G. E. Lesingas, J.G.Herderis, Lenkijoje- S. Stašinas, Rusijoje- M. Lomonosovas.

Svarbiausia pirmykštės bendruomenės ugdymo priemonė- pavyzdys, pamėgdžiojimas. Pagrindinis ugdymo bruožas- asimiliacija, svarbiausia- nauda, konkretumas, praktiškumas. Visas graikų gyvenimas grindžiamas ugdomaja idėja, kuri jau tada teigė, kad ugdymas turi būti laisvas dalykas, prievarta niekas negalėjo būti lavinamas. Graikai jaunimą skatino mokytis žadindami garbę. Graikams svarbiausia buvo ugdymo mintis, o žmogaus formavimas- vienintelis tikslas, kai tuo tarpu Romoje kultūra buvo praktiška ir kasdieninė. Romėnų pagrindinis gyvenimo dėsnis- darbas.

Trumpai apžvelgiau Antikos kultūrą todėl, kad Antikos kultūra- šiuolaikinės Europos civilizacijos lopšys.