Pinigai ir jų funkcijos šiuolaikinių pinigų formos

Įvadas. Pinigų atsiradimas. Pagrindinės pinigų funkcijos. Viduramžių pinigų formos. Šiuolaikinių pinigų formos. Pinigai Lietuvoje. Išvados. Literatūra.

Tikslas – išnagrinėti pinigus ir jų funkcijas bei šiuolaikinių pinigų formas.

Darbo objektas – Pinigai ir jų funkcijos ir šiuolaikinių pinigų formos.

Kai pradėta į grynųjų metalų monetas įmaišyti pigesnius metalus, atsirado dar pigesnė atsiskaitymo priemonė – popieriniai pinigai. Tai mokėjimo priemonė, kurios kaip pinigų vertė ar perkamoji galia viršija jų pagaminimo kaštus ar alternatyvaus panaudojimo vertę. Anot J. Šeputienės „Makroekonomikos teorija“, popieriniai pinigai pirmą kartą buvo išleisti 650 metais Kinijoje, vėliau 1294 m. Persijoje, 1337 m. Japonijoje. Europoje popieriniai pinigai išleisti Nyderlanduose XVI a. Popierinių pinigų įsigalėjimą Kinijoje lėmė klestinti kultūra ir švietimas, be to, plėtojosi ir prekybiniai ryšiai su Indija ir arabų kraštais. Pagyvėjus prekybai, šalyje ėmė stigti metalo monetoms kaldinti, todėl apyvartoje metalinius pinigus greitai pakeitė popieriniai. Jų pirmtakiais laikomi skolos rašteliai, kuriuos pirkėjas palikdavo parduotuvės savininkui kaip užstatą už gautas prekes arba kai prekybininkams, sandoriuose naudojantiems auksą, reikėjo saugios vietos jam laikyti, o patikima vieta tuomet atrodė auksakalių saugykla. Duodant saugoti auksą, prekybininkai gaudavo kvitą, pagal kurį auksą buvo galima bet kada atsiimti. Jei pardavėjas neabejodavo auksakalio patikimumu, jis iš priimdavo kvitą, nereikalaudamas atnešti paties aukso.

Skolos raštelis, dar kitaip vadinamas vekseliu, buvo apibūdinamas, kaip rašytinis mainų dokumentas ir piniginis įsipareigojimas. Pirmieji vekseliai pasirodė viduramžių Italijoje XI – XII a. Tuo laikotarpiu Italija buvo viena iš pasaulio prekybos centrų, kur nuolat vyko pinigų ir prekių mainai. Prekeiviams pervežinėti monetas ir keisti jas į vietinius pinigus buvo nepatogu. Dėl šios priežasties pasirodę pirmieji vekseliai – laiškai, pagal kuriuos pirklys tam tikroje šalyje gaudavo nustatytą pinigų sumą vietos monetomis. Pirmieji italų bankai išduodavo vekselius, o bankininkai buvo vadinami vietiniais pinigų keitėjais. Pagal V. Vaškelaitį „Piniginiai atsiskaitymai: teorija ir praktika“ per pirmąjį vekselių gyvavimo periodą (nuo XII iki XVII a.) vyravo įsakomieji vekseliai.

Tai tokie vekseliai, kurių gavėjai įsako kitam asmeniui, kad vekselyje įrašyta suma būtų sumokėta jame nurodytam asmeniui. O šiais laikais vekselis yra apibrėžiamas, kaip vertybinis popierius, kuris pažymi piniginį įsipareigojimą. Tai skolos dokumentas, kurį pasirašęs asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai arba netiesiogiai tiesiogiai arba netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą tam tikram asmeniui, nurodytam vekselyje. Galima pavesti ir kitam asmeniui tai padaryti. Vekselis atlieka net kelias funkcijas, pavyzdžiu, gali būti kaip mokėjimo priemonė, kaip laidavimo dokumentas arba dokumentas banko paskolai gauti. Vekseliai yra suskirstyti rūšimis. Yra prekių vekseliai, jų esmė yra prekinis sandoris , atidedant mokėjimą, išrašomas prekių tiekėjo.

Taip pat yra ir finansų vekseliai. Tai finansinė operacija , nesusijusi su pirkimu ar pardavimu. Tai kreditavimas, valiutos keitimas. Išrašomi bankų bei iždo. Komerciniai vekseliai yra komerciniai sandoriai, išleisti emitento vardu. Draugiškuosiuose vekseliuose sandoris neegzistuoja, keičiasi du asmenys vekseliais , kad galėtų juos įkeisti ir gauti pinigų. Išrašomi nekreditinių asmenų. Taigi, pagal atsiskaitymo pobūdį vekseliai skirstomi į paprastuosius (solo) ir įsakomuosius (trata) vekselius.