Pirminės ir antrinės ES teisės šaltiniai

Darbo tikslas – išanalizuoti Europos Sąjungos teisės šaltinius.

Darbo uždaviniai:

Jeigu panagrinėti Bendrijos teisės aktus atsižvelgiant į subjektus, kuriems jie skirti, ir į jų praktinį veikimą valstybėse narėse, pamatytume, kad juos galima suskirstyti į tokias kategorijas (žr. 1 lentelę).

ES Sutartis ir jos protokolai su pataisomis, kurios numatytos vėlesnėse sutartyse: 1965 metų Susijungimo sutartis; 1972 metų (Jungtinė Karalystė, Airija, Danija), 1979 (Graikija), 1985 (Ispanija, Portugalija), 1994 metų (Austrija, Suomija, Švedija) Prisijungimo aktai; 1970, 1975 metų Biudžeto sutartys; 1986 metų Vieningas Europos Aktas; 1992 metų Europos Sąjungos Sutartis;

ES antrinės teisės aktai reglamentų, direktyvų ir sprendimų forma. Rekomendacijos ir išvados turi tiktai rekomendacinį pobūdį;

tokie tarptautiniai susitarimai, kuriuos Bendrijos vardu sudarė Bendrijos institucijos, remdamosi savo įgaliojimais, numatytais EB Sutartyje. Šie susitarimai gali reikšti tiek Bendrijos prisijungimą prie egzistuojančių susitarimų, kaip, pvz., GATT'o atveju, tiek ir naujų susitarimų sudarymą, pvz., 1979 metų Lome konvencija. Kita vertus, konvencijos, kurių narės yra valstybės narės, nors jos tapo narėmis pagal EB Sutarties 220 straipsnį, negali būti laikomos Bendrijos teisės dalimi;

Galima būtų išskirti keturias ES teisės šaltinių kategorijas:

Įvairūs protokolai ir kitokie Sutarčių priedai (pvz.: Protokolas dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų prie Amsterdamo sutarties);

Šiuos teisės aktus sąlygiškai galima būtų suskirstyti į dvi grupes:

Reglamentų tiesioginis taikymas reiškia, kad jiems nereikalinga jokia nacionalinė priemonė, inkorporuojanti juos į valstybės narės nacionalinę teisinę sistemą. Reglamentas automatiškai tampa valstybių narių teisinės sistemos sudėtine dalimi.

Reglamentai pasižymi horizontaliu ir vertikaliu veikimu.

Reglamentai įsigalioja arba nuo reglamente nurodytos datos, arba praėjus 20 dienų nuo jų paskelbimo Official Journal, jei nenurodyta kita įsigaliojimo data.

Reglamentai skirti ne tik Bendrijos institucijoms, valstybėms narėms, bet ir bendrosios rinkos dalyviams, kuriems nustato jų teises ir pareigas. Pavyzdžiui, įvedus naują išorinį muitų tarifą, pirmiausia į tai turi atsižvelgti valstybių narių valdininkai, importuotojai ir eksportuotojai, nacionaliniai teismai. Reglamentus, kaip tam tikros grupes įstatymus, išleidžia Ministrų Taryba.

valstybės narės, atsižvelgdamos į direktyvose keliamus tikslus, privalo pasirinkti tokias jų įgyvendinimo formas, metodus ir priemones, kurios užtikrintų praktinį direktyvų veikimą,

įgyvendinami nurodymai turi neprieštarauti anksčiau priimtiems nurodymams.

Pagaliau pasirinkimo laisvę apriboja ir tai, kad per daug detaliai pateikiami kai kurie direktyviniai nurodymai. Praktiškai atskiroms valstybėms narėms nepaliekama galimybės jokiai išraiškos laisvei, o reikalaujama tik „nepriekaištingo įgyvendinimo“. Išleista Tarybos direktyva privaloma tik toms valstybėms narėms, kurioms yra konkrečiai skirta. Piliečiams ji privaloma tada, kai transformuojama į nacionalinę teisę (direktyva dėl abipusio aukštųjų mokyklų pripažinimo). Paprastai direktyvų įgyvendinimo terminas būna apibrėžtas. Dažniausiai tam skiriama 3 metai. Direktyva yra klasikinė Bendrijos teisės harmonizavimo priemonė, kuri suvienodina valstybių narių teisines sistemas, koordinuoja jų įstatymų leidybą.Toks unifikavimas padeda šalinti teisines kliūtis laisvam prekių ir žmonių judėjimui. Direktyvas kaip įstatyminius aktus išleidžia Taryba, o poįstatyminius aktus – Taryba arba Komisija.

Ir reglamentas, ir EB arba Euratomo direktyva, kurią atitinka EAPB rekomendacija, priskiriami svarbiausiems teisės aktams.

Privalomumas (Direktyvos yra privalomos toms valstybėms narėms, kurioms yra skirtos. Direktyvose yra keliami tikslai, kuriuos valstybės narės privalo pasiekti per direktyvoje nurodytą terminą (dažniausiai du metai)).