Privalomų autorių ir kontekstų svarbiausi bruožai

XX a. vidurio Europos kultūrinį gyvenimą nulėmė sudėtingos istorinės aplinkybės: fašizmas ir stalinizmas dalijasi Europą; Antrojo pasaulinio karo metais fronte, koncentracijos stovyklose, getuose, Sibiro lageriuose žūsta milijonai žmonių; daugybė žmonių praranda savo tėvynę, namus; iš pasaulio žemėlapio dingsta Lietuva, Latvija, Estija. Svarbiausi mūsų šalies įvykiai buvo nepriklausomybės praradimas, lietuvių emigracija į Vakarus, Lietuvoje ilgai trukęs pasipriešinimas sovietinei santvarkai. Tragiški, dramatiški karo ir pokario įvykiai epochos kultūrą paženklino katastrofinės jausenos žymėmis. Katastrofų literatūrai būdinga apmąstyti būties pamatų praradimą, ieškoti naujų atramų. Kūrėjai kiekvienas savaip kalba apie žmogaus dvasios stiprybę, didumą ir menkystę. Jiems rūpi papasakoti apie tragišką patirtį, išreikšti tai, kuo žmogus stiprus, kokias vertybes saugo . Šiuo laikotarpiu kuriama dokumentinė, fakto literatūra, užfiksuojanti epochos įvykius ir tiesioginius jų vertinimus.

Totalitarinių ideologijų akivaizdoje iškyla žmogaus gyvenimo prasmės klausimas. Tiesa, ši tema domino visų laikų menininkus, filosofus, bet katastrofiškų istorinių aplinkybių metu šis klausimas ypač aktualus (Ko ver¬tas pasaulis, jei nevertinamas žmogaus gyvenimas?). Taip XX a. pradžioje plačiai pasireiškia egzistencializmas - žmogaus gyvenimą apmąstanti filosofijos kryptis. Žinomiausi filosofai egzistencialistai: Siorenas Kierkegoras, Martinas Heidegeris, Žanas Polis Sartras, Alberas Kamiu.