Proto ir juslių vaidmuo žmogaus savęs ir aplinkinio pasaulio pažinimo procese

Proto ir juslių vaidmuo žmogaus savęs ir aplinkinio pasaulio pažinimo procese.

Filosofuoti žmogų nuo pat mažumės skatina iš nuostabos ir abejonių kylantys klausimai „kodėl“, „kas“, „kaip“ į kuriuos turi atsakyti jis pats, stengdamasis suprasti save ir pasaulį. Filosofinis žinojimas visada glaudžiai susijęs su žmogumi ir kyla iš jo vidaus. O tam, kad žmogus galėtų atsakyti į klausimą „kodėl“ „kas“, ir „kaip“ labai svarbus yra proto ir juslių vaidmuo, tik kai žmogus protu ir juslėmis gali atsakyti į jam kilusį klausimą, tada galime teigti, kad jis filosofuoja.

Kad teisingai aprašyti, nupasakoti tikrovę, mąstymas turi būti taisyklingas. Žinodami juslumo ir racionalumo skirtumus, galime apibūdinti vieną kitai priešingas filosofines pozicijas: empirizmas suabsoliutina jausmą, racionalizmas – racionalumo aspektą. Empiristinių ir racionalistinių pozicijų buvo visuose filosofijos istorijos epochose. Tačiau jų klasikiniai pavidalai atsirado naujųjų laikų filosofijoje iki Kanto. Naujųjų laikų filosofijai būdingas posūkis į subjektą, kaip juslinę būtybę (empirizmas), arba kaip posūkis į subjektą kaip protingą būtybę (racionalizmas).

Patyrimu įgytos žinios tokios aiškios struktūros neturi. Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasižymi visuotinumu ir būtinumu, t. y. neturi tų savybių, kurios kartu su aiškumu ir apibrėžtumu yra tikrojo žinojimo požymis. Kai įrodome, sakykime, Pitagoro teoremą, esame tikri, kad ši teorema teisinga visiems statiesiems trikampiams ir kad kiekvienas statusis trikampis būtinai turi nurodytą savybę — jo įžambinės kvadratas lygus statinių kvadratų sumai.